Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo

Mano eitasis kelias

LIleNnAsS KONLCIUS

Mano eitasis kelias

Atsiminimai

LIETUVOS NACIONALINIS MUZIEJUS Vilnius

UDK 39(474.5)(092) Ko-195

Sudarytojai Žygintas Būčys

Algirdas Končius

Birutė Kulnytė

Dailininkas

Arūnas Prelgauskas

Maketuotoja

Edita Gužaitė

Redaktorė

Nijolė Deveikienė

ISSN 1648-2859 ISBN 978-609-8039-85-6

O Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016

Pratarmė

Mano eitasis kelias — iškilaus žemaičio Igno Končiaus atsiminimai. Atsimini- mus sudaro dvi didelės dalys, kurių pirmoji — autobiografiniai pasakojimai, išryš- kinantys paties I. Končiaus asmenybės bruožus, jo gyvento laiko dvasią. Antroji — vaizdingai Žemaitijos kraštovaizdį atskleidžiančios apybraižos, praeities prisi- minimai, tautosaka. Knygos epilogas — interviu su jo vyriausiu sūnumi Algirdu Končiumi (1915-2006), apibendrinantis iškilaus žemaičio asmenybę ir veiklą.

Mano eitasis kelias — tai autentiškas ir reikšmingas praeities liudijimas, reikš- mingas etninio paveldo, Lietuvos istorijos ir kultūros tyrėjams, reikšmingas vi- siems norintiems giliau, „iš pirmų lūpų“ pažinti savo krašto praeitį. Nes būtent toks buvo ir paties I. Končiaus siekis. „Duokime mūsų vaikų vaikams ateityje pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praei- tyje. Juk ta artimiausioji praeitis virs greitai tolimesniąja, paskui vis tolimesne praeitimi“!

Keliais sakiniais sunku įvardyti įvairiapusišką, plačios erudicijos, inteligentiš- ką, kūrybišką Igno Končiaus asmenybę, jo indėlį Lietuvos kultūrai. Jis ir racio- nalus, skvarbaus proto fizikas, gamtos mokslų populiarintojas, gyvas pedagogas, profesorius. Jis ir etninės kultūros tyrėjas bei puoselėtojas, gabus drožėjas, kūry- bingas fotografas ir literatas, vaizdingai fiksavęs tradicinę žemaičių gyvenseną ir kraštovaizdį. Jis rūpestingas gausios šeimos tėvas bei visuomeniškas, jautrus kito vargams ir negandoms. Bet visų pirma — ramus, atkaklus, valingas, kon- krečios veiklos žemaitis.

Igno Končiaus nueitą gyvenimo kelią simboliškai būtų galima sugretinti su jo paties aprašytu gluosniu: „Priėjęs keliu prie Mažosios Lietuvos buvusios sie- nos granitinių stulpų, regi tarp jų seną šakotą gluosnį, kuriam teko daug ma-

"Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Londonas: Nidos knygų klubo leidinys, 1961, d. 1, p. 6.

tyti: ir bendrą dviejų didelių imperijų dviejų kelių galų siūlę, rodančią plento medžiagos nevienodumą, ir kratomųjų asmenų slepiamą šiurpulį; ir Didžiojo Karo triukšmingus darbelius, kada vokiečių garlaivio patrankos griovė čia pat stovėjusias raudonų plytų rusų kareivines ir gadino tų laikų Vokietijai skirtus rąstus; ir laisvai važinėjusius Čia tuščiais, ten pilnais ratais vokiečius; ir nedrąsiai svetimoj žemėj stovėjusius latvius; ir jausmingai žiūrėjusius lietuvius į grobo- nių vėl suskaldytus brolius žemaičius; ir savanorius vokiečių teisėjus prancūzus, kurių aplėpusios ir stačios kepurės pasirodė čia pirmą kartą kaip žemė stovi... Dabar daug žinąs, bet tylus patenkintas senelis gluosnis ramiai skaito audrų at- plėštas ir trūnėjančias šakas.“?

Ignas Končius gimė 1886 metų liepos 31 dieną Purvaičių kaime (Žarėnų vals- čius, Telšių apskritis) ūkininkų Anastazijos ir Antano Končių šeimoje. 1903 m. baigė Palangos progimnaziją, 1907 m. — Liepojos gimnaziją. Gimnazijoje pri- klausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui, kur buvo mokomasi lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Baigęs gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Sankt Peterbur- go universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kurį baigė 1913 metais. Univer- sitete dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, įkūrė studentų būrelį, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą bei praeitį. Paskatintas profesoriaus Eduardo Volterio (1856-1941), nuosekliai ėmėsi etninės kultūros tyrinėjimo darbo. 1911-1912 m. vasaros atostogų metu Žemaitijoje surašinėjo bei fotografavo žemaitiškas koply- tėles ir kryžius, šventųjų skulptūras.

Baigęs universitetą, grįžo mokytojauti į Palangos gimnaziją. 1914 m. vedė Mariją Kentraitę. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui I. Končius kartu su gimnazija evakavosi į Veru (Estija), vėliau į Stavropolį. Čia jis suorganizavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto skyrių, kuriam ir vadovavo; rūpinosi pabėgėlių grąžinimu į Lietuvą. Neapleido ir mokslinio darbo. 1916-1919 m. parašė lietuvišką fizikos vadovėlį, kuris, deja, liko ne- išspausdintas.

1921 m. grįžęs į Nepriklausomą Lietuvą, I. Končius aktyviai įsitraukė į moks- linę, pedagoginę bei etninės kultūros puoselėjimo ir tyrinėjimo veiklą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Žemės ūkio ir miškų mokykloje Dotnuvoje, kur dėstė fiziką ir matematiką, įkūrė meteorologinių stebėjimų aikštelę. Būdamas plačios erudicijos, išsilavinęs žmogus, suvokė modernėjančios Lietuvos poreikį mokslo žinioms bei naujienoms. Tad įsitraukė į lietuviškų fizikos terminų nor- minimo darbą. 1924 m. parengė ir išleido Mereorologiją — pirmąjį šios srities vadovėlį lietuvių kalba. Populiarino fizikos ir gamtos mokslus — vertė užsienio mokslininkų darbus.

2 Ignas Končius, Viktoras Ruokis, Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga: su paveikslais, di-

agramomis, žemėlapiais, profiliais, Kaunas: Žemės ūkio departamentas, 1925, p. 5-6.

Muziejaus archyvas

6

1924 m. įsteigus Žemės ūkio akademiją, joje ėjo docento pareigas, buvo pir- masis Fizikos skyriaus vedėjas. Nuo 1926 m. — Lietuvos universiteto docentas, 1931-1939 m. — Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros vedėjas, pro- fesorius. Studentų profesorius buvo mėgstamas ne tik dėl puikaus žinių pertei- kimo, bet ir dėl gyvo žodžio.

1938 m. kartu su Povilu Brazdžiūnu išleido Fizikos praktikos darbus. 1939 m. su Kazimieru Baršausku dirbo kosminių spindulių srityje. 1941 m. su Antanu Juška paruošė Fizikos kursą. I. Končius nebuvo užsidaręs kabinetinis mokslinin- kas — jis aktyviai bendradarbiavo to meto spaudoje, dalyvavo mokslinėse konfe- rencijose, mokslo reikalais lankėsi Švedijoje, Sovierų Sąjungoje, Čekoslovakijoje.

Atliekamu nuo mokslinės ir pedagoginės veiklos laiku I. Končius su ne ma- žesniu entuziazmu aktyviai įsitraukia į kraštotyrinį darbą. Nes, anot jo paties, „nūdien kitaip. [...] Ir žmonės tarsi visai atšalę, sustingę, pamiršę tėvų bran- gius palikimus. Tarsi iš kur atsikraustę kokie atsibastėliai, šaltai stebi praeities paminklų nykimą. [...] Niūru, kaip įvairūs pasaulio sukrėtimai veikia žmones, versdami juos kratytis praeities, versdami juos nustoti pagarbos senienoms, su- sijusioms su mirusiųjų giminių, pažįstamų atminimu, su išgyventais rūpesčiais, sielvartais, laime, su viso gimtojo krašto meile“3. 1931 m. paskiriamas Valstybi- nės archeologijos komisijos nariu, parengia „Instrukciją etnografinei medžiagai rinkti“, redaguoja Senovės kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Dar studijų metais pradėtą darbą — registruoti ir fotografuoti Žemaitijos kryžius ir koplytė- les, pratęsia 1932-1939 m. savo vasaros išvykose į Žemaitiją. Iš viso suregistra- vęs per 3200 tradicinės mažosios architektūros dirbinių, rezultatus spausdina studijoje „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“ žurnaluose Sorer ir Gimtasai kraštas. 1932-1933 m. išrenkamas Muziejų ir kraštotyros, Gamtinin- kų, Foto mėgėjų draugijų nariu.

Atgavus Vilniaus kraštą, 1939 metų pabaigoje I. Končius buvo paskirtas Ste- pono Batoro universiteto valdytoju, teko dalyvauti reorganizuojant šią aukštąją mokyklą į Vilniaus universitetą. Drąsiai, bet kartu taktiškai ir tolerantiškai jis susitvarkė su patikėtomis pareigomis ir, 1940 m. sausio 15 d. Vilniaus univer- siteto rektoriumi paskyrus profesorių Mykolą Biržišką, sugrįžo į Kauną — Vy- tauto Didžiojo universitetą, kuriame ir dirbo iki pat jo uždarymo 1943 metais.

1941 m. gegužę L. Končius sovietinės valdžios buvo suimtas ir kalintas Kau- ne, o karui prasidėjus išvežtas į Minską. Šaudant kalinius prie Červenės išliko gyvas ir grįžo į Kauną. „Iš mūsų penkiolikos tik vienas Jonaitis tedingo. Kiti pargrįžome. Pats laimingiausias būrelis iš tų dvidešimt septynių likusių po ne- lemtosios nakties kalėjimo kieme, kuriuos skirstydami pavarė dešinėn. Kitoks

2 Ignas Končius, Mano eitasis kelias: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, kn. 1,

p. 190.

Muziejaus archyvas

7

mano likimas būtų buvęs, jei nebūtų manęs atšaukę nuo sienos, prie kurios bu- vau „stačiai“ pavarytas.“*

Vokiečių okupacijos metais, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu, I. Končius aktyviai padeda nelaimės ištiktiems tautiečiams: įsitraukia į Savitarpinės pagal- bos organizacijos veiklą. 1942 m. sausį išrenkamas šios organizacijos Vyriausio- jo komiteto pirmininku. Rūpintasi maistu vaikams, mokyklomis varguomenei; šelpti studentai, į koncentracijos stovyklas išvežtųjų šeimos, vienišos motinos, našlaičiai; rinktos aukos maisto produktais ir daiktais, pinigai. I. Končius atvirai protestavo prieš okupacinės valdžios pastangas mobilizuoti Lietuvos jaunimą į SS batalioną bei prieš inteligentų areštus. Artėjant Raudonajai armijai, 1944 m. vasarą I. Končius kartu su sūnumis Vytautu ir Liudu pasitraukė į Vakarus, o žmona Marija su sūnumis Algirdu ir Jurgiu liko Lietuvoje.

Pokario Vokietijoje jis aktyviai dalyvauja lietuvių tremtinių stovyklų gyveni- me, išrenkamas į Vyriausiąjį tremtinių bendruomenės komitetą. Tęsia savišalpos tautiečiams darbą — suorganizuoja Savitarpinės pagalbos komitetą. Be socialinės rūpybos, užsiima ir švietėjiška veikla — mokytojauja laikinose lietuvių mokyklo- se. 1949 m. išvyko į JAV. Įsikūrė Bostone, susirado darbą pagal savo profesiją Tuftso universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. Tačiau visą likusią savo energi- ją, visas mintis skiria praeities, lietuviškosios kultūros puoselėjimui. „Ką gi pa- sakysi, kai vaikaitis klausia savo tėvelius, kaip jūs maži gyvenote, ar vis baltais batukais avėjote, kokius saldainius valgėte, ar tokia pat balta duonelė buvo, ar vis riebalus pjaustėte šalin, o ištirpusius — jau taukus — pylėte į vandens ausį... Anksti išvežtieji iš tėvų Tėvynės, o kad ir iš Gimtojo Krašto, savo vaikams apie savo tėvų gyvenamąjį laiką tik apie karus, apie suirutes paprastai teima pasa- koti. Kas be kasdienio gyvenimo... Šis gyvenimas gilus, platus, nors jį sudaro mažytėlaitės smulkmenos. O tos smulkmenos kiblios, patrauklios, veiksmin- gos, — jos sukūrė mūsų protėvių įsitikinimus, papročius. Nuo tų papročių, jei ir kažkaip norėtumei, greit nenusikratysi, — pastabioji akis tuoj pamatys, iš kur atėjai, kieno vaikas esi“?

I. Končius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname (JAV), buvo palaidotas Ci- kagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. 1996 m. rugsėjy jo palaikai urnoje par- vežti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.

4 Ignas Končius, Mano eitasis kelias: atsiminimai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, kn. 2,

p. 132.

3 Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Londonas: Nidos knygų klubo leidinys, 1961, d. 1, p. 5-6.

Muziejaus archyvas

8

Pirma dalis

Purvaičiai, Igno Končiaus tėviškė. Plungės vlsč., 1936 m. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

10

Gimtinė

Silvestro Končiaus ūkis Purvaičių sodoje buvo tolimiausias nuo dvaro. Čia buvo galas dvaro žemės, čia Valančiaus riba, čia apskričių (Telšių-Raseinių) riba.

Medingėnų dvaras seniau priklausė kunigaikščiams Verigoms, rodos, Veri- goms-Darevskiams. Dabar dvarą valdė Šukšta vadinamas medingėniškis, kad atskirtų jį nuo užpelkiškio, kontautiškio ar žlibiniškio Šukštų.

Nuo mano tėviškės iki dvaro buvo geri septyni kilometrai.

Bočius Silvestras Končius ėjo lažą į dvarą, buvo baudžiauninkas. Stambus, aukšto ūgio. Sveikas iki pat amžiaus galo. Mirė ar ne 84-erių. Dar atsimenu, kaip jis nuo svarinio cukraus gabalo atkąsdavo mums, vaikams, gerokus cu- kraus gabaliukus. Senatvėje drožė grėbliakočius ir dirbo krežulius iš žilvičių. Buvo „ant išimtinės“ pas jauniausią sūnų Antaną Mykolą, mano tėvą, Purvai- čiuose. Čia ir karšo.

Sūnus Juozas buvo išėjęs į nedidelį ūkelį už Medingėnų. Duktė Marija, ar ne šešiolikos metų būdama, ištekėjusi už seno našlio Kazragio, Paminėjų sodo- je, 1 kilometro atstu nuo Purvaičių.

Sūnus Petras mokėsi Rietavo Oginskio mokykloje. Gražiai piešė. Buvo nupiešęs Oginskio karietą su ketverta arklių. Sužinojęs apie tai, kunigaikštis Oginskis* pakvietė vaiką pas save, nupirko paveikslą ir ėmė leisti į mokslus savo lėšomis. To paveikslo dublikatas kabojo mano sesers kamaroje ant sienos. Buvo spalvotas. Petras baigė Žitomiro kunigų seminariją. Paskui ėjo jėzuitų mokslus Romoje ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Po to studijavo teisę Paryžiuje. Kaip jėzuitas negalėjo kunigauti Rusijoje, išvažiavo į Ameriką. Baltimorėje pastaty- dino bažnyčią, kažkokią mokyklą. Čia buvo užmuštas savo zakristijono, atvy-

Kunigaikštis Irenėjus Oginskis buvo vedęs rusų caro rūmų freiliną. Nupirko iš Zubovų dvarus (Vei- viržėnai-Rietavas-Plungė-Salantai). Pats gyveno Rietave. Turėjo du sūnu — Bagdoną Rietave ir My- kolą Plungėje.

Muziejaus archyvas

1]

kusio į JAV nuo Medingėnų. Iškvietė prie menamo ligonio. To ligonio nerado. Grįždamas taip buvo sumuštas, kad po trijų dienų mirė. Komuniją išsaugojo nosinėje. Tai įvyko maždaug 1890 metais. Taip buvo apie jį pasakojama. Mano tėvas susirašinėjo su juo. Buvo pas mus ir jo laiškų pundelis.

Sūnus Pranas, mano krikšto tėvas, buvo išėjęs į ūkį Kepurėnų sodoje. Turė- jo daug vaikų. Gražiai griežė smuiką. Judrus, linksmas buvo, be vieno plauko ant galvos. Bet kiek per daug gėrė. Dar mažas būdamas, sako, tas vaikas susi- riesdavęs, raitydavęsis pilvelį spaudydamas. Mama klausdavusi: „Praneli, kas tau yra?“ — „Pilvelis skauda“ — „Ko tas pilvelis nori?“ — „Snapso“, — atsakydavęs Pranelis. Jiedu su mano tėvu eidavusiu į vestuves muzikantais. Mano tėvas gra- žiai armonika grieždavo.

Duktė Uršulė buvo ištekėjusi į Kontaučius, bene už Lukošiaus. Labai trum- pą laiką pagyvenusi ir mirusi.

Jauniausiam sūnui Antanui, mano tėvui, atiteko tėviškė, tad jis savo tėvą karšino. į

Žemės su ganykla buvo 24 ha. Už ūkio tęsėsi Šukštos pastauninkalis. Šukš- ta atidavė jį mano tėvui už kontraktų rašymą, kai šis viršaičiu buvo. Mat Šukš- ta turėjo laisvų ūkių: vienus atleido nuo baudžiavos su ūkiu, su žeme, kitus be žemės. Tuos laisvuosius ūkius atiduodavo nuomon. Su nuomininkais sudary- davo kontraktus. Šukšta pardavė tos ganyklos mišką Pakalniškiui iš Užlieknio. Iškirstą pastauninkalį atidavė mano tėvui. Tad Antano Končiaus ūkis dabar buvo 36,7 ha.

Per ūkį teka du upaliu — Didpievio ir Sausdravas.

Didpievio upalis vasarą mūsų žemėje paprastai išdžiūva. Lieka duobėse, mar- kose vandens, — eidavome čia lydekų gaudyti. Upalis prasideda čia pat, Didpie- viuose, iš Skruzdynės pelkių, koks kilometras nuo mūsų sodybos, prie Jonušo ūkio, vadinamo Tobolsku (atseit Sibiras — taip toli nuo sodos).

Sausdravas pradžią turi aukštumose už Kontaučių, 7 kilometrai nuo mūsų. Kontaučių miestalis stovi ant aukšto kalno. Nuo jūros einant, pirmosios aukš- tumos bus Prūsalių, paskui Plungės ir tada Kontaučių-Vilkaičių (su ežeriuku pačioje aukščiausioje vietoje). Toliau Vilkų aukštumos, Telšių aukštumos. Ant Sausdravo seniau buvo du malūnu. Netoli Kontaučių — seniai nuneštas (aš jo nebeatsimenu) - ir Žlibinų Šukštos. Tas iki šiol tebebuvo. Dar vienas malūnas — Sausdravinė - jau prie pat žiočių, prie Šilasodos kapinių, prie alko — labai graži vieta, kur Sausdravas įteka į Miniją, netoli Magdelės kalno, 10 kilometrų nuo Plungės Rietavo link. Sausdravas turi vieną intaką iš kairės — Juodaubį, kitus suima Minija. Iš dešinės įteka keli upeliūkščiai - Didpievio upalis, Pakapis, Šar- kupis, Šilupis, Varlupis, Ilgbrastvis.

Paprastai vasaros metu, jei nepalynoja, Žlibinų malūnas (3 kilometrai nuo mūsų) nepamala — visai neturi vandens. O pas mus jau nemaža neša vandens.

Muziejaus archyvas

12

Sausdravo upeliukas Purvaičiuose. 1936 m. rugpjūčio 6 d. Fot. Ignas Končius

Muziejaus a rchyvas

Labai šaltiniuoti šlaitai. Bironto, Riškaus pievose vandens visai vasarai užtenka. Grigaičio, Urbono, Jundulo, Jonavičės pievose tarp akmenų susidaro sriaunios tėkmės. Mūsų pievose yra keletas vingių, kur sausiausią vasarą rasi iki juostos vandens. Skaidrus, permatomas, šaltas šaltas. Vienur akmens, kitur — baltitelai- tis smėlis. Besimaudydamas vandens nesudrumsi.

Įvairūs Sausdravo šlaitai. Ne taip jau dideli kalnai, nedidelės pievelės, lankos, vingiai. Visur priaugę alksnių, karklų, gluosnių, ąžuolų, eglių. Nepaprasto gro- žio vaizdai. Eini vienu šlaitu ar lanka, per srautą gali net puspadžių nenusiavęs pereiti į kitą pusę. Arba nuo vieno didelio akmens ant kito šokdamas daugely- je vietų išilgai upės pasportuoti. O jau kunigaikštinėj tai jau visai nepereinami tankumynai. Man beaugant apnašlavusi kunigaikštienė pardavinėjo kasmet to miško už 100 000 rublių. Dabar kirtimuose priauga neišeinami eglynėliai, ber- žynėliai, pušynėliai. Jie ir į kartis išaugę tik pasilenkusius tepraleidžia gyvulių ir žvėrių takais pavaikščioti. Yra čia stirnų, šernų, lapių, ūdrų, juodųjų gandrų, kiaunių, voverių, jerubių. Gražiai puošia girios upalio vingius tulžiai. Jų daug. Įvairina vaizdą traškučiai, juodvarniai, meletos.

Tatai kirvio nematęs miškas. Neįpratusiam drovu, ypač vienam. Ir maudy- tis čia baisu — tamsus vanduo, dideli akmens visam dugne, labai šaltas vanduo. Ir įpratęs turi kaskarts vis lipti iš vandens — tirpsta kojos nuo šalčio, neišlaikai, nors kažin kaip stengtumeis. Svečiai, pakviesti pasimaudyti, kaip spyruoklės iš- lėkdavo iš vandens į pakraštį.

Graži gamta, gal tik mažo akiračio. Artimiausioj apylinkėj toli atsiverian- čių vaizdų nėra. Ir Minijos slėnis čia neplatus, ir šlaitai neaukšti. Žinoma, su Sausdravu nepalyginsi. Smulkūs vaizdeliai — įvairūs, greit kintą, už keleto žings- nių jau ką kitą matai. Tokia aplinka verčia žmogų gilintis į smulkmenas, stebė- ti atskirus žolių žiedus. Prie Minijos čia auga laisvėj tos liepsnos spalvos lelijos, taip gražiai prigijusios darželiuose ir po tiek daug žiedų pakeliančios. Metęs akį į medžius ar krūmus, gali stebėti didelį paukštelių įvairumą, jų susipynusių giesmių klausytis.

Mamos Anastazijos Saudargaitės gimtinė Plungės parapijoje, tame Šilasodos gale, kurį vadina Skruzdyniais. Šilasodos pavadinimas raštuose — Vainaičiai. Atrodo, Sausdravo žiotys Vainaičius kerta į dvi dalis — Šiladosą ir Skruzdynius.

Saudargaitės buvo keturios. Vyriausioji ištekėjo už Kontauto Kepurėnuo- se, greta Prano Končiaus. Turėjo sūnų ir keturias dukteris. Viena dukterų vis atvažiuodavo pas mus po Kalėdų pabūti, kol susirinkdavo šeimyna, kad ma- mai padėtų. Kontautas buvo didelis girtuoklis — po savaitę namo negrįždavo. Sykį grįžęs ir žmonos ujamas supykęs. Žmona verpė. Sako, turėjusi labai gra- žius plaukus. Šis kilst už vieno bizo paėmęs ir išpešė plaukus, kilst už kito — ir antrąjį bizą išrovė.

Muziejaus archyvas

14

Antroji, rodos, Eivalė, buvo išėjusi toje pačioje Šilasodoje už Alimo. Pirmąjį sūnų gimdydama mirė. Gimęs Jonis pas mus augo.

Trečioji sesuo Viktorija taip ir mirė sena pana. Ji buvo visų mūsų (sesers, bro- lio ir mano) krikšto motina, gyveno tėviškėje — Skruzdyniuose. Labai mus visus mylėjo. Gerai gyveno. Turtų, žinoma, tokiame ūkelyje, smiltynėje, nesusikrausi. Tik rugiai gerai augo — nė dirsės. Gardi jų duona. Viktorija buvo labai dievo- baiminga, net į Čenstakavą buvo nuvažiavusi. Senatvėje pasistatydino Plungėje, paprūdyje, dviejų galų namuką. Ten ir pasimirė.

Ūkį iš jos atpirko mano tėvas ir atidavė dukteriai Antaninai, ištekėjusiai už Griciaus.

"Tėvas jokios mokyklos nebuvo ėjęs, tik pamokytas brolio Petro. Sako, sura- šydavo jis man žodžius žemaitiškai-lenkiškai-rusiškai. Aš, ar ardamas, ar pjau- damas, ir mokiausi. Kalbėjo gerai lenkiškai ir rusiškai. Ir rašė tomis kalbomis. Su broliu kunigu susirašinėjo žemaitiškai. Skaitė iš Prūsų gabenamas knygas. Ir pats gabenti padėdavo - pas jį buvo punktas, kur palikdavo knygas. Bendradar- biavo su vienakiu Juozu Mockum iš Kungių. Mama vis pykdavo, vis nešiojosi su tomis knygomis tai po bitaulius, tai po sėmenų peludę, tai pastogėmis, už lotų, kūlikų. Tėvas pats parašydavo visus reikalingus raštus — vekselius, sutar- tis, prašymus į teismus. Su bajorais vis lenkiškai kalbėjo. Ir maldaknygę lenkiš- ką turėjo — storą, su ministrantūra, iš kurios ir mane mokino mišioms tarnauti.

Mama mokėsi Plungės parapinėje mokykloje lenkiškai. Dar merelingė tuomet buvo naudojama, - lentelė su apyvara, kabinama ant sprando už tai, kad nugirsta nelenkiškai kalbant. Turi nešioti ant kaklo, kolei tu kitą nugirsi nelenkiškai kal- bantį ir jam užkabinsi. Blogiausiai, sako, buvo, kad turi neštis namo, kai iš moky- klos išeidamas nebegauni ką nugirsti nelenkiškai kalbantį. Mama nemėgo lenkų kalbos. Skaitė maldaknygę, kantičkas. Gerą balsą turėjo, daug dainų, giesmių, manau, kone visas kantičkas mokėjo ir giedojo. Jei jau kuomet ubagas giedorius užeidavo, tai neišleisdavo jo, kolei visų kantičkų neišgiedodavo. Toks buvęs Plun- gės bažnyčios giedorius — aukštas, laibas, visai baltais plaukais senukas.

Žiemos metu vakarojant, mama ištisai visą laiką dainuodavo, giedodavo. Tėvas balso neturėjo. Armonika griežė gražiai - senoviškus šokius: polką, blez- dingėlę, kadrilių, valsus, žydelį, klumpakojį.

Poterių mane mokė mama. Reikėjo po vieną, po du žodžius kartoti — taip rytmetį, taip vakarą. Visai nesuprasdavai, apie ką kalbama, tik atskirus žodžius. Dėl to tie ištisiniai labai sunkiai sekėsi. Po ištisinių poterių prisakymai ėjo visai lengvai. Šie mat kone iš atskirų žodžių sudaryti.

Į bažnyčią sesuo ėjo su mama. Aš ir brolis — su tėvu. Daugiausiai į Žlibinus, apie 3 kilometrus. Per gražias pievas. Basi batais nešini. Nė pro vieną sodybą netekdavo eiti.

Muziejaus archyvas

15

Parėję iš bažnyčios ir pavalgę, su tėvu eidavome medžioti, pylinėti į pa- sausdravius, į Skruzdynės pelkes, į Paminėjus tetervinukų šaudyti. O rudenį zuikinėti. Zuikių buvo. Tėvas visuomet turėjo šunį, kuris zuikius varydavo ir į vandenį brisdavo pylių varyti.

Kartais eidavome prie kaimynų kokiais reikalais, ar prie kalvio, ar prie ko- kio meistro, ar į malūną. Kartais — į ganyklas Šukštos miškuose, kirtimuose, kumeliukų, veršių sužiūrėti.

Vasaros metu žiemamičius kumeliukus, veršiukus ir avis išvarydavo į pono ganyklas. Už tai ponui reikėdavo į talką nuvažiuoti mėšlus vežant, rugių pjau- ti nusiųsti vieną arba du dalgiu. Vienas dalgis — vienas pjovėjas ir viena rišėja.

Išleistus gyvulius paženklindavo ir jie iki vėlyvo rudens išbūdavo tose pono ganyklose. Susimesdavo ir kumeliai į būrius - eina kaip laukiniai. Ir veršiai su- sibūriuodavo. Avių — neapregimi būriai. Vilkų nebuvo. Vagių irgi. Ir šunų, pjau- nančių avis, nebuvo.

Pradžioje ir kumeliukai, ir veršiukai, ir avys laikydavosi sykiu — ir vis arti namų, savos žemės patvoriais. Paskui nutoldavo, susimaišydavo. Tad tėvas šau- tuvu nešinas eidavo tikrinti, ar tebėra, ar nesusižeidė, ar nežuvo kokiose klam- pynėse, ar neprigriebė kas įsilaužusius į svetimas pievas, laukus. Ponas tvorų netvėrė. Ūkininkai nuo pono žemės turėjo patys atsitverti. Statinės tvoros kas- met tikrinamos, taisomos, taškuojamos (nukirtę eglę su visom šakom užverčia ant apsmukusios tvoros). Nei tavo niekas negali išeiti, nei svetimas įeiti. Įėjo. Kam tvoros nežiūri? Pats kaltas. Nepagriebsi svetimo gyvulio. Kitas dalykas, jei kuris kaimynas tvoros netveria. Tuomet jo gyvulius varo namo, išpirkimo rei- kalauja. Čia barniai kyla, kartais ir muštynės.

Mano tėvai, manau, susituokė apie 1876-1877 metus. Mama buvo dvejetą metų vyresnė už tėvą.

Tuomet dar tebegaudydavo į rekrūtus. Kiekvienas valsčius turėjo pristatyti skirtą skaičių naujokų. Tą skaičių paskirstydavo seniūnijoms. Seniūnijų vyrai ir gaudydavo. Pirma, žinoma, tokius, kurie buvo nepageidaujami. O tokių pritrū- kus, imdavo kas pakliuvo. Kariuomenėje reikėjo išbūti 25-erius metus.

Jau vedusį mano tėvą dar gaudė. Tai būdavo rudeniop — naujokų ėmimo lai- ku. Mama pasakodavo, visuomet turėdavusi verdančio vandens ir pelenų kokį palaikį trikojį prisipylusi. Sykį, sako, vos vos beišgelbėjusi. Pasisėmusi, sako, verdančio vandens, čia pat pelenų sauja rankoje — lįskite tik pro duris, tuojau akis ištvilkysiu. Su moterim kaimynai elgėsi atsargiai, kartais, sako, nežinai, kas svetimoj pastogėj yra, — dar gali sau nelaimių užsitraukti. Taip tad mama besišvaistydama tarpduryje ir atitraukė atėjusių akis, o pro langą iššokęs vien- marškinis tėvas basas žiemos metu, giloku sniegu nubėgo apie 2 kilometrus pas švogerį prie Kazragio į Paminėjus.

Muziejaus archyvas

16

Panašiai buvo ne vieną kartą. Įgrisęs tėvui toks neramus gyvenimas, nuolati- nė baimė — ėmęs ir išpirkęs kvitą (galėjo atsipirkti pinigais), mokėjęs 900 rublių. Po dvejų metų rekrūtus panaikinę, įvedę „kontungą“. Pinigų, žinoma, negrąžino.

Tėvai turėjo penkis vaikus. Visus pakrikštijo tais vardais, kurio šventojo vardo dieną pataikydavo gimti. Vyriausioji duktė Kazė gimė šv. Kazimiero die- ną. Ilgai neaugus mirė. Paskui gimė Antanina — 1880 m. birželio 13 dieną. Ši mirė turėdama 56 metus. Buvo ištekėjusi (1904) už Griciaus. Pradžioje gyve- no Skruzdyniuose tetos Viktorijos ūkyje. Tėvui mirus, tėviškės ūkį išnuomojo. Kurį laiką abu ūkius vedė. Nesisekė ūkininkauti. Nesisekė ir su vaikais. Trys jau paaugę sūnai mirė. Mirė ir 15 metų duktė. Vyriausią sūnų Petrą su žmona ir dviem vaikais bolševikai išvežė į Sibirą. Liko pas motiną viena duktė (ir ją buvo išvežę į Sibirą). Sesuo nesugyveno su vyru, išsiskyrė amžiaus gale. Vyras gyve- no ūkyje, sesuo Plungėje, ant mano sklypo, brolio lėšomis pastatytame name. Sunkus buvo jų gyvenimas. Netrūko nelaimių. Daug nervų ir jiems patiems, ir mudviem su broliu. Iš sesers Antaninos į Sibirą išvežto sūnaus šeimos liko duk- tė Jadzė. Grįžusi iš Sibiro gyveno Plungėje.

"Trečias vaikas - mano brolis Petras gimė 1882 m. birželio 29 dieną. Pradžios mokslą išėjo Žarėnuose. Baigęs Palangos progimnaziją, 1900 m. stojo į Peter- burgo kunigų seminariją. Prabuvęs seminarijoje trejus metus, nepakęsdamas lenkiškos dvasios (vertė jį net pavardę pakeisti) iš seminarijos išstojo.

Baigęs Pobedinskio komercinius kursus, tarnavo Edvardo Novickio iš Rasei- nių fotocinkografijoje. Po dvejų metų pasidarė tos cinkografijos vedėju. 1906 m. Peterburge vedė Novickienės seserį Mariją, dukterį Nikolajaus I kareivio, ištar- navusio 25 metus. Vaikų neturėjo. Ją per apsirikimą 1923 m. įvažiuojant nak- ties metu į Klaipėdą nušovė mūsų policija. Vienu šoviniu nudėjo brolienę ir šoferį. Brolienė sėdėjo užpakalyje dešinėje, o šoferis kairėje prie vairo. Abu iš karto be žado. Važiavo dar sykiu brolis ir Novickaitė iš Tirkšlių, prieš ištekė- dama už Klovos.

Badmečiui užėjus po Pirmojo pasaulinio karo, Petras atvyko į Vilnių ir čia ar ne apskrities viršininku buvo. Paskui perėjo tarnauti į Valstybės kontrolę, iš čia — pas kunigą Vailokaitį ir įsteigė Kretingoje Ūkio banko skyrių. Išvadavus Klai- pėdą, atidarė ten Ūkio banko skyrių ir direktoriavo iki vokiečiams Klaipėdos kraštą užplūstant. Priverstas apleisti Klaipėdą, įkūrė Ūkio banko skyrių Vilniu- je. Čia išgyveno per abi — sovietų ir vokiečių — okupacijas. 1944 m. vis negalė- damas į Švediją išvažiuoti atbėgo į Berlyną. Iš čia pateko į Korbusą, Šturgartą. 1948 m. vedė tremtyje mirusio pulkininko Laurinaičio našlę Oną Laurinaitie- nę. 1949 m. atvyko į Čikagą. 1950 m. spalio 26 d. ten jį parbloškė autobusas. Palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Brolis Petras vaikų neturėjo.

Ketvirtas vaikas — Stasys gimė 1884 m. ir mirė vos dvejus metelius turėdamas.

Muziejaus archyvas

17

1886 m. liepos 31 d. gimiau aš, Ignas. Šeštadienį. Krikštytas Kontaučiuose. Kūmai — Viktorija Saudargaitė ir Pranas Končius.

Tėvas mirė 1911 metais. Palaidotas Kontaučiuose. Motina mirė 1919 me- tais. Palaidota greta tėvo. Ten palaidota ir sesuo Antanina. Ant kapų pastaty- tas didelis tamsaus akmens kryžius, Kretingos kalinių darbo, aptvertas stora geležine grandine, pritvirtinta prie granitinių stulpelių. Beje, kryžių kalę ka- liniai su prižiūrėtoju baigę darbą pabėgo, prižiūrėtojas net santaupų turėjęs kelis tūkstančius.

Mano motina buvo nepaprastai darbšti, sumani, apsukri darbininkė. Ir šie- ną grėbė, ir linus rovė vis pirmoji. Kitaip sukosi jos ratelis, vis tiek — ar linus, ar vilnas verpiant. Palaikis ratelis šeivoms trinti traškėjo kaip vėjo malūnas. Kitaip ir kita gaida pleškėjo kultuvė žluginį skalbiant. Kitaip atrodė jos išvaryti barai daržus ravėjant. Kitaip čeženo skutamų bulvių nuoskutos.

Kad ji į lentą mušdavo, pietų ar pavakarių laukuose dirbančius šaukdama, jautėsi energija, gyvumas. Toks garsas, kad negali nepaklausyti: tuoj net bai- giamą darbą turi mesti ir skubiai eiti namo, — pati mamūnė tarškina, sakydavo, pavasarį tvorų tvėrėjai ar taškuotojai, ar mietų tašytojai. Jau kad ji tarškin, leisk tuojau arklį iš žambio, plūgo ar akėčių - mamūnė nemėgsta laukti.

Ji mane išmokė dainų. Beveik visas kantičkas iš atminties mokėjau ir gaidas giesmių žinojau. Pasakas ji pasakojo trumpai — nenorėjo ilgai gaišti. Trum- pai ir aiškiai. Nemėgo pletkininkių kaimynių. Pas kaimynes nevaikščiodavo. Jei ką reikėjo į darbą kviesti, ji nemėgdavo pati eiti — visuomet turėjo darbo namie, vis pusriste bėgiodavo. Namai jai buvo viskas. Nemėgo į bažnyčią va- žiuota važiuoti. Sako, keli nuvažiuoja — lauk, kolei visi susirenka, o namie juk darbas laukia.

Pirmoji keldavo, paskutinė gulti eidavo, - reik juk, sako, pažiūrėti, ar raktai ištraukti, ar vartai užkilnoti, ar gyvuliai sudaryti, ar ugnis užgesinta, ar anglys- pirkšnys apkastos.

Niekuomet nesu girdėjęs, kad ji kokį keiksmą būtų pasakiusi. Visuomet švel- ni, mandagi. Visai negėrė. Nemėgo tabokų dūmų. Niekas namie gryčioje nerū- kė. Ir tėvas, paprastai pypkės iš dantų neleisdamas, jei jau norėdavo pypkę iki galo išrūkyti ir dėl ko nors lauke to padaryti negalėjo, tai dūmus pūtė į krosnį ar į plytos dureles.

Darydavosi labai kukliai. Išeiginiai jos drabužiai buvo paprasti, „senoviškos mados“. Bet ji atrodė už kitas švaresnė ir šventoriuje besimelsdama, ir namie: ar linus raudama, ar bulves kasdama. Jai viskas buvo prie veido, ją viskas gražino, mano akimis žiūrint. Iš mažų dienų aš grožėjaus ja, jos darbu, jos judesiais, jos balsu giedant. Dainą mažiau temėgo už giesmę. Šeimynai sutartinę subatvaka- ry ėmus dainuoti, gaudavo ją prašyti, kad pritartų. Gražų turėjo balsą, ir pirmą, ir antrą, pagal reikalą.

Muziejaus archyvas

18

Netiko man tik vienas: ji su šlapiu koštuvu burną man nušluostydavo, kai pats nespėdavau atsiprausti.

Neturėjo priešų. Samdytos mergaitės vis po keletą metų išbūdavo. Ji pamo- kydavo jas visų darbų. Reik, sakydavo, palaužti pagal save, o bartis nėra reikalo, vis tiek nepaklausys, kai imsi bartis. Geriau dailiai reik pasakyti.

Vieną sykį vos išbėgau mušti negavęs. Nugirdau bjaurų keiksmą ir parėjęs ėmiau naujove girtis ir keikti prie kiekvieno žodžio. Ėmė sakyti — neklausau. Pradėjo atvarslų graibstytis ant gembės priemenėje, vos išsprūdau pro duris ne- sušertas vadžiomis. Tai vienintelis sykis. Šiaip klausiau jos. Buvau paslankus, greitas, mielai kur siųstas nubėgdavau ar ką atnešti, ar ką pavadinti, ar gyvulius iš „iškados“, ar vištas iš daržo išvaryti.

Tėvas buvo kitoniškas, nors irgi labai gerai visus darbus dirbo. Jo pradalgė buvo platesnė ir švaresnė už kitų pjovėjų pradalges. Jis gražiai ir greitai pusty- davo dalgį. Tindavo labai greit, kur už kitus greičiau — tankūs smūgiai ir smar- kūs. Vos spėdavau jam biržyti sėjant. O sėjo į abi puses. Jis mokėjo viską pats pasidaryti, kas ūkyje reikalinga, — ir tekinius aplegiuos ir vežimėliui karnelį pa- darys, ir stogus užklos, palopys, ir pastato pamatiniam supuvus kitą rąstą pa- varys. Ir vartus ar karkles padarys, ir kirkotį įdės, ir šaukštą padirbs. Prie lauko darbų, prie pjovimų visada eidavo, ardavo su plūgu, nešdavo šieną, vasarojų, rugius. Mėšlą per talką pats dirvoje versdavo. Gražiai vijo šniūrus, nors mataro nemėgo, pasitenkindavo žvirbliu. Žiemą vakarojant, dažniausiai gerojoje trobo- je skaitydavo laikraščius.

Mėgo medžioti, žuvauti su žiburiais. Medžiojo tik zuikį, teterviną. Nors stir- nos mūsų pačių pasausdravyje atsivesdavo vaikus, bet gaila buvo jam jas šaudy- ti, ypač savo žemėje. Žiemą dažnai išeidavo pazuikinėti su skaliku. Labai mėgo gamtą. Gerai pažino paukščius, žinojo jų perimas vietas, jų būdą. Medžius vis stebėdavo, vis džiaugdavos vienintele savo žemės liepa, keliais ąžuolais, išbėgi- nėmis drebulėmis, senomis pušimis, eglėmis. Niekuomet savo žemėje nekirsda- vo padarinių medžių. Ir grėbliadančiams - tik ąžuolo šaką.

Buvo gavęs gubernatoriaus leidimą pirkti bajoriškos žemės. Nepirko, nes čia greta buvo apleistas Stonio ūkis. Jo ariamoji žemė buvo vienoje pusėje mūso- sios, o pievos — antrojoj pusėj. Tvorų Stonio nuomininkai (jis pats buvo dar jau- nas) netverdavo. Daug nesusipratimų su gyvuliais, tad tverk vienas pats aplink visą ūkį.

Nupirko 24 ha. Didelės buvo Dobikės pievos, tegu ir prižėlę alksnių ir kar- klų pasausdvariai, bet netrūko ir žolės, ir išganų. Stonys buvo gavęs iš Šukštos, naikinant baudžiavą, išsipirktinai. Ana tvarka — kieno vardu eina išperkamieji mokesčiai, tas, tiems mokesčiams pasibaigus, ir savininkas. Taip ir čia buvo. Pa- sibaigė mokesčiai, Stonys atsiima. Ilgai tėvas bylinėjosi, daug pinigo įdėjo, bet prieš įstatymą nepapūsi. Kolei nėra pasibaigę mokesčiai, žemės parduoti negalėjo.

Muziejaus archyvas

19

Žinoma, tėvas, pats kartkartėmis po trejus metus viršaičiu buvęs, gerai žino- jo, kad bylos nelaimės. Dėl to, kolei ėjo byla, visą mėšlą vežė tik į savąją žemę. O mėšlo buvo daug — geros pievos, daug šieno, daug karvių, arklių. Vis dėlto 36 ir 24 ha. Dvigubai daugiau gyvulių, dvigubai daugiau ir mėšlo savo žemei tekdavo.

Taip pat ir su mišku arba alksniais kurui. Savoj žemėj priaugino, iš Stonio kirto ūkio reikalams.

Reikėjo didinti tvartus, daržines, klojimą. Paskui, tik savoj begyvenant, buvo laisviau kur susidėti.

Daug reikėjo iš ūkio gėrybių išvežti, kolei mudu su broliu mokėvos. Dvejus metus visi trys gyvenome Palangoje. Sesuo šeimininkavo. Laikėme Palangoje karvę. Atvežk šieno, malkų, visokio maisto. Reikėjo dažnai važinėtis — ir gy- vulį varginti, ir vežimams nėjo tokios kelionės į sveikatą. Reikėjo ir už mokslą užmokėti, aprėdyti ir knygas nupirkti.

Pavyzdžiui, už mokslą Palangoje reikėjo mokėti po 52 rublius per metus ir dar vieną rublį už pirtį, — į pirtį kas savaitę varydavo. Rugių pūras tada kaštuo- davo 2 rubliu, pustrečio. Tad apie 25 pūrus reikėjo parduoti vien mokslui ap- mokėti. Nepriklausomybės laikais studentai už universitetą mokėdavo po 100 litų, o pūras rugių buvo 10-12 litų. Tereikėjo tik 10 pūrų.

Kasmet tėvas parduodavo jautį, karvę arba dvi karves, dvejetą gerų arklių. Karvės buvo įgavusios gerą vardą. Mat mama melžiamąsias karves girdydavo. Pati nešdavo vandenį, druskos, kiek sėlenų įdėdavo. Gerosios karvės išgerdavo po du dideliu mediniu kibiru, kad tik kas joms duotų. Dėl to karvės buvo gražios, duodavo daug pieno. Mama su karvėmis daug vargdavo. Niekur neišvažiuoda- ma, kiekvieną siūlo galelį, kiekvieną pieno lašelį vis į krūvą dėdavo.

Tėvas išvažiuodavo į turgų. Vieną sykį savaitėje tai jau tikrai. O kai buvo viršaičiu, dar kas ketvirtadienį į Žarėnus, į valsčių, reikėdavo važiuoti. Grįžda- vo tik naktį į penktadienį, pavargęs ir arklys, ir pats, visgi 18 kilometrų. Tėvas kiek uždirbdavo visokius raštus nuomininkams rašydamas. Gaudavo magary- čių ir turguje — Plungėje ir valsčiuje Žarėnuose. Aunant batus dažnai išriedėda- vo rublis ar sidabriniai pusrubliai (aš jam batus nutraukdavau — mėgo ankštus, mažus batus, — nors koją ir taip mažą turėjo) — tai kyšis už batų aulo užleistas, ko nors beprašant — beglostant kelius.

Šiaip iš namų buvo vežami alksniniai šakaliai žydams į Plungę. Ir tėvas pats važiuodavo, ir bernas, kai mažiau darbo buvo. Ypač tas Alimas — augintinis. Septintoj klasėj būdamas važiuodavau ir aš. Arkliai laisvi. Šakalių priskaldytos pilnos pastogės — prisikrauk iš vakaro ir važiuok dar saulei neėmus tekėti. Apie 9 valandą jau namie, dar neįdienojus ir saulei dar nekaitinant.

Sėdavo daug linų. Su jais būdavo daug darbo, ypač kol nubraukia rudenį klo- jime. Kartais tik prieš pat Kalėdas tepabaigdavo. Paskui suriša į stukus ir parduo- da. Žemė mūsų - kiauroji smiltis, giliai neark — atversi baltą smėlį, baltesnį negu

Muziejaus archyvas

20

Palangoje. Kviečiai visai neauga. Tik rugiai, bulvės. Ir dobilai ne visose dirvose teaugdavo. Šiaip būdavo visuomet pasėtų. Tėvo arklys buvo gerai šeriamas. Ir visi arkliai geroki buvo. Viena pilna kumelė tripiniu ėjo. Jei, pavyzdžiui, pūdy- mo kampą patręšei arklių mėšlu (kreikdavo smulkiai per plaštaką ilgio sukapoto- mis eglašakėmis), rugius pjaudamas dar rasi stimbarių, o jau miežius pjaudamas eglašakių likučių neberasdavai. Gerai įtręšk, dar jei dažnai palynoja, — auga ir rugiai, ir avižos, ir bulvės.

Per didelį vargą tokioje žemėje tegalėjai verstis. Tai tik iš gyvulių, linų ką gaudavo.

Žiemos metu važiuodavo į praktį — arba veždavo popiermalkes ar pabė- gius prie Minijos, arba senėliau žydai statydavo malkas kazokų kariuomenei į Varnius. Gerai mokėdavo. Bet išvežiotas mėšlas, pervarginti arkliai, sulaužy- ti padargai, sutraukyti pakinktai (sykį kumelė atsivedė į Varnius važiuojant su malkomis, vos vestas kumeliukas turėjo tokį kelią žiemos metu suvaikščioti). Daug gerų ūkininkų per tas praktis nusigyveno. Tėvas tik šiek tiek, tik druskai ar silkėms nusipirkti tevažiuodavo ar bernus siųsdavo.

Ar iš turgaus, ar iš valsčiaus parvažiuojantį tėvą visuomet eidavau sutikti prie savo žemės ribos — vartus atkelti. Visuomet parveždavo baranką, ar dvi, — kve- pėdavo tos barankos, kartais net ir tabokais iš kišenės atsiduodamos. Kartais gaudavai visą siūlą, ant kaklo užmaunamą, — tų sausųjų mažųjų barankėlių. Re- tai teparveždavo saldainių „carskinių“, ketvirtainių, popierėliuose, su uogiene, Šaulių Zubovo. Džiaugiesi, būdavo, baranka, įlipi vartus užkėlęs į vežimą. Taip linksma, malonu, taip gera. Kenti nevalgęs, kolei parvažiuosi.

Iš anksto papjaudavau arkliui dobilų, apgrėbstydavau apie tvartą. Iš vakaro, prieš tėvui į valsčių važiuojant, nuplaudavau į prūdą nustūmęs vežimėlį. Seniau turėjo tokią gražią brikelę, lendrėtai numaliavotą, su žalvarine skarda ant stebu- lių galų — tą skardą nušveisdavau su prūdo dumbliais spindinčiai.

Kartkartėmis reikėdavo šlejus su varvaliu ištepti, kamanų pagražinimus ir šlejų sagčius nušveisti.

Kartais važiuodavo su lineika. Ši būdavo lengva plauti ir lengviau į prūdą nusigabenti. Tekiniai būdavo kiek perdžiūvę, todėl reikėjo iš vakaro į prūdą įva- ryti, kad subrįstų.

Iš mamos darbų pats sunkiausias būdavo, kai reik bites saugoti, kad spiečius neišlėktų. Ir skambalą pasidedi, ir vandens kibirus, ir iš storo gurgždžio pasida- ręs švirkštą. Visi išeina į pievas, o tu vienas sargyboje. Dar bijai, kad koks ubagas neateitų, ar koks žydas kromininkas. Labai maloniai kvieti sau į pagalbą šunelį, kad tik jis visą laiką greta tavęs sėdėtų. Nudžiungi pamatęs į kalną pradedančias kyšoti grėblių galvas ar švytruoti saulėje dalgius.

Nemalonu būdavo, kad tave pristato saugoti pasirodžiusią perekšlę vištą sla- pukę. Visuomet praganysi, kolei mažesnis. Nori kur eiti ar sykiu su darbinin-

Muziejaus archyvas

21

kais, ar šiaip kur sugalvojęs, o čia tave pristato vištą saugoti. Gudri, pasirodo, moka pabėgti.

Gyvulių ganyti netekdavo, nes pas mus visur buvo tvoros. Kiekviena dirve- lė aptverta, net žąsyčiui per tvorą įlįsti nėra skylės. Kartais tik, kai kokį padirvį ar daubelę tarp dirvų nupjauna, tai varo karves atolo pačdinėti. Tuo metu mat ganykla jau būna plikai nugraužta. Sykį čia jautis ėmė manęs neklausyti, vos įpuoliau į medį, seną padžiūvusį alksnį.

Šiaip vienas malonumas būdavo laukuose ar pievose dirbančius kviesti parei- ti namo ar eiti valgyti, ar tai ruoštis vežti, numačius artėjantį lytų. Dar geriau, kai nešdavai priešpiečius ar pavakarę. Ir tu sykiu su paaugusiais valgai. Tave lydi šuo arba šunes. Šunų būdavo po kelis. Vieną visuomet paliksi namie, kad pa- skelbtų svetimus ateivius sodyboje. Pas pjovėjus gauni laukinių bičių (kamanių) medaus palaižyti, kai jie viso nesunaudojo pustyklėms aštrinti. Saldus, šiltas, kvapus medus. Parodo startos lizdelį žolynėlyje arba pelių lizdelį sausais metais samanose, o šlapiais — kone pačiose smilgų viršūnėse. Parsineši iš pievų kvynų, pradalgėse radęs, ar kamė žemuogių saulės atkaityje.

Tėvas baudžiavos į dvarą nebėjo. Jis dar nešė valgyti dvare baudžiavą einan- tiems. Su dvaru ryšiai visai nutrūko tik nepriklausomybės metais. Kažkaip iš seno papratimo, matyt, buvo užsilikę pėdsakai tokio aklo vergavimo. Žinoma, dvare dirbant galvoti nereik. Atsikėlei ir keliauk tuos 7 kilometrus, kad laiku nueitumei, vos saulei ėmus tekėti. Nuėjai. Duos tau darbą, duos įrankius. Dar pantį ant nugaros primes, jei ne pagal užvaizdos ūpą ką padarysi ar veidą kaip netinkamai nutaisysi. Pats ponas, sako, buvo geras žmogus. Tik jį iš tolo ir retai tematydavai. Apie tave, prie tavo darbo vis švaistėsi pono pasubinotai. O tie tai tik bartis, keiktis, muštis įpratę buvo. Reik — nereik, o kad ir neužtarnautas smū- gis, tegu ir laikinai, bet gyvumo gavusiam priduos. Buvo ir žegnonė sugalvota: kamisorius, revizorius, Estreikis, Gelumbickis ir kamarnikas. Pono toje rink- tinėje nėra. Jis geresnis už savo pavaldinius. Pavaldiniai siundomi, jie ir aploja kaltą — nekaltą. Ne jie galvoja, jie tik įrankiai. Gyvas įrankis visuomet bloges- nis už negyvąjį. Baudžiauninkai buvo atpratinti nuo bet kokio galvojimo, dvaro darbus dirbant. Tik judėk, tik saugokis, kad tave nedirbantį kas nepamatytų. Galvojo namie, prie savų darbų duonos kąsnį prasimanyti. O už teisę ant svieto gyventi dirbk negalvodamas. Gimdamas atsinešei ir vargą su savimi, nors ir su marškinėliais būtumei gimęs.

Ir iš baudžiavos paleidus vis dar tekdavo su dvaru susitikti. Nors kelmų jau- kurams prisirauti. Be dvaro kirtimo kelmų negausi. Nori vyčių tvoroms tverti, grėbliakočių iš tankumynų parsinešti, ieškok dvaro jaunuolynuose. Nori šien- vežę kartį įsitaisyti ar diselį įsidėti naują, — vis dvaro miške terasi. Eisi vogti, pagaus. Prašyk geruoju — nuvažiuosi į talką ponui. Pigu ir be baimės. Vogti iš karališko miško, valdiško, nėra nuodėmės. Kolei baudžiavą ėjai, galėjai ir iš pono

Muziejaus archyvas

22

pasikirsti nesiklausęs. Atleistas iš baudžiavos nebeimk — nuosavą žemės sklypą turi. Iš kaimyno ir vytelės ar žilvyčio krežulio dugnui užpinti neimk, ne tavo. Jis tau lygus. Jis taip pat, kaip ir tu, mažai teturi. Nori gyvulius paganyti, dvaro miškų kirtimai neapregimi. Žolės ligi pusiau šonų. Karvių vieni ragai bekyšo, į smilgas įsibridus. Atseit vis tiek pas poną dar daug ko gali gauti už labai mažą atlyginimą. Ir gėrybių yra, ir pripratimas dar nėra išsidvelkęs, bent pirmajai po baudžiavos kartai.

Neatmenu, kuomet tėvas įsigijo kuliamąją dviejų arklio jėgų dantinę mašiną. Prie rusvelkio pritaikydavo ir linų minamąją mašiną, ir kretilgę ilginiams krėsti.

Turėjo pjaunamąją mašiną. Tegalėjo pjauti dobilus, vasarojų. Į pievą neį- eisi, — vienur šlapios, kitur labai nelygios. Tas mikroreljefas darbui kliudė. Ir laukeliai grioviais išraižyti — irgi nepatogumų su mašina pjaunant sudaryda- vo. Dar tvoros, kone kiekvieną dirvelę gaubiančios. Taip pat į nepatogumus reik dėti. Grėbiamoji vos vos tilpdavo pro vartus, pro spragas. Kažkodėl vis- kas buvo daroma kiek mažoki — ir su ratais važiuodamas saugokis, kad ilgos medinės ašys stulpo nesiektų. O jau su prikrautu šieno, dobilų ar vasarojaus vežimu važiuojant, visuomet vartų stulpai vežimo šonus nubraukydavo. Taip jau viskas buvo aptvarkyta, kad ir norėdamas nelabai tegalėjai vartų pravažia- vimus ir spragas praplėsti.

Prieš amžiaus galą tėvas įsigijo ir malūną prie to paties rusvelkio. Sumalda- vo gyvuliams. Smulkiai nemalė, nes buvo tik špižinės dantytos girnelės. Gal ir į ligas įkrito (nugaros neuralgija) besėdėdamas per kiauras rudens darganų die- nas klojimo tarpduryje.

Laukų buvo šeši. Nelengva buvo persitvarkyti, kai atkrito Stonio žemė. "Tvo- ras naujai tverk. Dar kolei tvora stovi, nesunku ją palaikyti, pakaišyti. Bet seną tvorą keliant į naują vietą, labai daug reik naujos medžiagos. Mietai kaip mietai, bet pačios tvoros reikalauja labai daug medžiagos. Taip iš šešių laukų nebuvo išeita. Buvo dar apsčiai vietų, kurias galėjo išplėšti. Žinoma, visur smiltelė. Ne- viliojo daug kur ir plėšti, nes tik briedgauris teaugo — be „grunto“ žemė.

Ilgai buvo gyventa be gero šulinio. Žemaičiuose šuliniai daugiausia prie tven- kinių. Vežant iš tvenkinių dumblą, šuliniai artėdavo į tvenkinį. Pagaliau juos reikėdavo atitverti nuo tvenkinio, molio sluoksnius sudarinėti. Panašiai buvo ir pas mus. Didelių akmenų rentinio šulinys buvo iškastas šaltiniuotam tvenkinio pakraštyje. Sako, mėgino kasti ir kitur, bet nerasdavo vandens. Pagaliau uždu- ralyje (iš prastosios gyvenamojo namo pusės) visai negiliai buvo aptiktas labai geras vanduo. Iš seno prie namų, užduralyje, buvo duobė - šiukšlynas. Čia iš kiaulių tvartelių srutos subėgdavo, čia penai buvo penimi. Į čia pro pusiauvėri- nes pildavo šiukšles, nereikalingus vandenis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą užėję vokiečiai visų pirma įsakė tuos mėšlynus pa- naikinti, užpilti tas duobes palei namą. Dar pirma nufotografavo. Nors Bavari-

Muziejaus archyvas

23

joje, Sudetuose ir kone visoje Vokietijoje tokios duobės po gyvenamųjų langais būdavo. Viename namo gale žmonės, kitame gyvuliai. Tarpe tik siauras kori- dorėlis. Ir mėšlas po langais, net stambiuose ūkiuose. Tai ne skurdo, bet mados dalykas. O iš mūsų juokėsi ir stebėjosi.

Kai jau buvau studentas, kartą senasis Šukšta pakvietė mane jo vaikus pa- mokyti vasaros metu. Turėjo tris sūnus ir dukterį. Atsisakiau. Paklaustas kodėl, pasakiau, kad man tame dvare bus labai nemalonu, nes mano tėvų tėvai Čia tu- rėjo vergų darbą dirbti, o aš vėl savo jėgą būsiu čia pardavęs.

„Tai, pani, juk buvo senovėje. Tokia jau buvo pasaulio santvarka...“

Pats ponas tikrai malonus, mėgo jį žmonės. Buvo prieinamas su visokiais rei- kalais. Tegu ir skolos jam netrūko, bet ūkis buvo vedamas gerai. Gražios karvės, labai gražūs žemaičių veislės darbiniai arkliai — pilki ir juodbėriai. Staininių ar- klių turėjo itin gerų.

Ir gerai padariau nėjęs tų vaikų mokyti. Sūnūs pasidarė „poeviakais“. Vienas buvo sunkiai sužeistas. Kiti irgi labai padykę buvo. Pasidalijo dvarą, nemokėdavo net tarnaitėms algos. Dvaras nuėjo niekais, o jų savininkų eilės išskydo, išsiblaškė.

Kai gyvenome Dotnuvoje, pas mus tarnavo Bacevičaitė. Jos tėvai buvo to dvaro metininkai, o ši tarnavo pas ponaičius. Nemokėjo jai algos ir paliko sko- lingi 500 litų. Ji prašė manęs parašyti jiems laišką, kad užtarnautus pinigus grą- žintų. Negrąžino. Duktė buvo Kauno lenkų gimnazijos mokytoja.

Tėvas mano sugebėjo su apylinkiniais bajorais sugyventi. Kaip buvęs viršaitis jis buvo jiems ir naudingas. Jie buvo prikalbinę tėvą įsigyti leidimą pirkti bajo- riškos Pliuškio žemės dvarelį. Žlibinuose vienoje klaupykloje sėdėjo su Antanu Daukantu. Didelis plepis tas Daukantas, bevaikis, senas, judrus, nedidelio ūkio bajoras, mano kūmas prie dirmavonės. Susitikdavome tik Žlibinuose.

Iš lauko grįždamas tėvas visuomet parsinešdavo pasiėmęs keletą kūlaičių ar šaką kokią, ar alksnio kelmą apipuvusį. Eidavo namo visuomet ratuotas kaip bi- telė, Mane irgi mokė: visuomet nešti ką nors namo, niekuomet neiti tuščiomis rankomis. Jei kaskarts perneši po dvejetą akmenukų, tai per metus galėsi ilgą taką išgrįsti — ir sausiau bus pačiam eiti, ir gyvuliai sausesniu taku iš ganyklos pareis. Viską, sako, reik daryti su protu. Per metus po šiek tiek, ir prisirinks daug naudos. Per dirvą eidamas varputį ištrauk, usnį išverpk. Pro tvorą eidamas už- kaišyk skyles, pakrypusią paremk. Vandenį, kame nereikalinga, išleisk. Galvok eidamas, kas ir kaip darytina.

Stebėk paukštelį, kaip lakioja, kaip šokinėja, ar nėra kame arti jo lizdelio, kad neužliptumei ar ant cyrulio duobutėje kiūtančių mažučių, ar startos kame briedgaurio kerelyje prisimetusių paukštyčių.

Kažkodėl man atrodo, kad kiekvieną Kūčių dieną vilko kąsniais sninga. Kaip padėta — gruodžio 8 — Slaptoji Mergelė Šventoji (žinoma, pagal senąjį ka- lendorių).

Muziejaus archyvas

24

Kai mažas buvau, Šukšta visuomet Kūčių dieną medžiodavo. Atvykdavo di- delis medžiotojų būrys iki savo žemės ribos, sustodavo, sutrimituodavo šunis ir grįždavo atgal. Mat mūsų žemė — kaip tik paskutinė jo sodyba. Toks jau buvo paprotys iš seno, dar kai mano tėvo tėvas gyveno.

Sykį, nugirdę trimitus, bėgome pažiūrėti, kaip medžiotojai atrodo. Snigo, nebuvo šalta. Užsnigti keliai — man iki žirklių teko bristi. Nubėgome, pama- tėme jau parvažiavusius su gražiais arkliais, šunų apsuptus, šautuvais apsikabi- nėjusius. Iki dvaro apie 7 kilometrus kelio. Jie grįždavo tik prie Kūčių stalo, to poniškojo papročio.

Žemaičiai Kūčių dieną tevalgo nemaltus grūdus su medum pasaldintu vandeniu. Kviečiai pas mus neauga, tad iš kitur, iš toli, gaudavo Kūčioms (o šiaip — pupos, žirniai, rugiai). Kviečiai su pasaldintu vandeniu gana gardūs. Ypač vaikams tai didelė naujiena. Sako, duonos negalima valgyti Kūčių die- ną — utėlėmis apteksi.

Kūčių vakarą ruošiasi Kalėdoms. Kas eina į rarotus, kas namie palikęs mau- dosi kubile, plauna suolus, kėdes. Valo kaminus, priruošia šakalių (šiaip virbais kūrendavo).

Mama vakarop parnešdavo iš mėsinės didelį dubenį kiaulienos - palūpį, ausį, uodegą šiupiniui virti. Kruopų košė su žirniais pašutinta, ir kiauliena kyšo, ypač tas palūpis ir ausis. Vaikams išvirdavo paršelių kojų — labai gardūs kremzliu- kai, — rinkdavai, skaitydavai kauliukus. Sako, žaisdavo: sunešk ant trobos po vieną kiaulės kojos kauliuką teranky neprasijuokęs — neprajuokintas.

Kai brolis buvo kunigų seminarijoje, Kūčioms pakvietė Žlibinų kunigas Če- kanauskis. Mažas buvau, bet tik atsimenu, kad valgėm, tai valgėm. Aš jau po pirmojo patiekalo buvau sotus, o čia neša ir neša į stalą. Tai buvo mano pirmas „Išėjimas“ į svečius, pas ponus, kur viskas poniškai. Buvo daug visokių žuvų. Tėvas daug kalbėjo, daug gėrė. Grįžome naktį. Užpustyti keliai, išmuštos duo- bės. Daug kartų vos nevirtome. Sėdėjau veršio vietoje šlajelėse, buvau apvilktas dideliais kailiniais su aukšta apykakle, — tvaikas avies kailio (taip sakė tėvas) susuko man širdį — vėmiau kartkartėmis. Taip buvo bloga, taip nemalonu, kad širdį tiesiog suko.

Nesu ėjęs gyvulių pasiklausyti, kaip jie kalba Kalėdų naktį. Nei esu matęs moters įlipusios į obelį (plikos, tik į paklodę įsisupusios) ir beskaitančios dangaus žvaigždes, kad tiek obelėj obuolių būtų. Nesu nešęs ir kiaulės kojų kauliukų te- rankyj ant trobos. Taip tat senovės papročiai eina niekais, metamės į poniškus šablonus — per šventes visuomet prisiėsti: kepa verda jau kelintą dieną - tik vie- nam vakarui, pilvo kultui. Prisigerti, prisiėsti — tai tau ir šventės.

Nuo Kalėdų jau ima diena ilgėti, gamta grįžta į pavasarį. Žemaičiai sako, kad per Tris Karalius diena jau yra pailgėjusi per gaidžio žingsnį (11 minučių).

Muziejaus archyvas

25

Žlibinai. Tėvas labai mėgo Žlibinų bažnytėlę. Žlibinai — Kontaučių filija. Kontaučiai — mano tėviškės parapija. Dabar tėviškė Žlibinų parapijos.

Bažnytėlė buvo labai sena — pro sieną pūtė, pro stogą varvėjo, pamaldų metu pro lubas ir stogą galėjai dangų matyti. Atkėlė tokį visai be klausos ir be balso, mažo ūgio, su akiniais kunigą Eidimprą (sakėsi esąs iš ponų kilęs ir mėgo lenkiš- kai kalbėti). Bet judrus, paskatino žmones pasistatydinti naują bažnytėlę. Tėvas mano buvo paprašytas „rangovu“ būti — užpirkti medžiagą, meistrus suieškoti. Tai jis ir padarė. Niekas neįtarė, kad būtų ką negerai padaręs. Vienas trūkumas toje bažnytėlėje — tai dešinysis kampas viduje yra kiek kreivas. Statant tą kam- pą tvarkė Benediktas Mineika — bažnyčios maršalka, kunigo įpirštas kaip geras meistras. Meistras jis buvo nekoks. Pas mus reikėjo pasverti vieną tvartų galą, tai ko ne visą dieną vartaliojo vartaliojo rąstą, taip ir nedrįso užpjauti. Apsime- tė po pavakarės susirgęs, tuomet tėvas pats užbrėžė, užrentė, užpjovė ir pakišo.

Žmonės sakydavo, kad Žlibinų bažnyčia Končiaus statyta.

Tėvui mirus (1911 m. birželio 2 d.), nutarėme parvežant į Kontaučius už- vežti į Žlibinus, čia užpirkti mišias, įnešti į bažnyčią. Su seseria Antanina už- važiavom į Žlibinus. Kalbu aš su senu kunigu (rodos, Dambrausku), nusakau savo reikalą. Jis man užmeta, kam tau, sako, to reik, juk tu bedievis. Jis ne- turi įrodymų, kad aš bedievis. Be to, tai darau dėl savo tėvo, kuris buvo labai tikintis, kuris tą bažnytėlę statė. Aš noriu pagerbti savo tėvą ir darau tai, kas jam buvo brangu. Juk ir žydas gali užpirkti mišias. Negalėdamas susikalbėti ir kad paskui nebūtų paskalų, atsivedžiau ir seserį pas kunigą. Be to, man trū- ko dviejų rublių, kiek buvo sutarta Kontaučiuose. Norėjau jam įkeisti laikro- dį. Sesuo dėl visų tų kalbų supyko ir sako: „Eik iš to durniaus lauk, juk matai, kad su juo nesusikalbėsi.“

Taip laidotuvių dieną ir pravažiavome pro šalį. O Kontaučiuose kunigas su bažnytine iškyla atėjo iš miesto apie puskilometrį ir sutiko mus su atlydimuo- ju. Labai nuoširdžiai pasikalbėjome, pasižmonėjome. Taigi man ir nepasisekė tėvo mėgstamuose Žlibinuose užpirkti jam paskutiniųjų mišių. Kunigas galbūt buvo piktas štai už ką. Žmonės jo nemėgo. Kažkoks jau per daug savotiškas, per daug nervingas. Žmonės nebuvo patenkinti, - pastatydinome naują bažny- tėlę, o kunigo kaip ir nėra. Tuomet sutarėva su tėvu parašyti vyskupui duoti „stipresnį“ kunigą. Man reikėjo rašyti prašymą. Nuoširdžiai aprašiau žmonių lūkesčius, gerus norus. Prašymas išėjo ilgas — kone trys didelio lakšto puslapiai mano glausta rašysena parašyti.

Vyskupui tas prašymas patikęs. Jis tą kunigą dėl to prašymo iškeldino. Neva teiravęsis, kas tas toks Končius, kuris taip gražiai moka išdėstyti reikalą ir gra- žia ranka parašyti.

Ši istorija buvo prieš metus ne su šiuo kunigu, bet šis visa tai žinojo.

Muziejaus archyvas

26

Bažnytėlė kainavo bene 2800 rublių (ar tik 20002). Su tėvu važiavau į Tel- šius žydo — stogo klojėjo ieškoti. Važiavova per Žemaičių Kalvariją. Čia gavova langams spalvotų stiklų.

Į Žlibinų šventorių — mūro stulpai, geležiniai vartai. Pro vartelius įeinant, prie pat tako, tipinga žemaitiška atvira medžio koplytėlė su baltu rūpintojėliu. Prie bažnyčios galo gotiška B. Groso darbo iš lazdelių sukalinėta koplytėlė. Tik įėjus į šventorių, kairėje, kampe, buvo sena sena koplytėlė ant akmenų. Dabar neatsimenu, koks šventasis ten buvo, ar tik ne Mergelė Šventoji, gražiai popie- riais aprėdyta, popierinių gėlių daug „įmerkta“. Ji buvo laikoma pagarboje, be- veik stebuklinga.

Tėvas niekuomet nevažiuodavo anksti į turgų. Taip apie 8 valandą. Lig Plun- gės 11 kilometrų. Vasaros metu ir mane pasiimdavo vartams kilnoti, nors iki Plungės tebuvo vos šešeri vartai.

Niekuomet negindavo arklių — jie neturėjo sušilti. Botagas tik dėl viso pik- to. Jei kur patys arkliai padursodavo risčia, vos vos atvarslus pajudinus, ir gerai.

Ir mieste neskubėdavo. Paprastai tik įvažiavus į miestą, kas nors prieidavo, — visokių rodų pasiteirauti. Mat tėvas buvęs ilgą laiką viršaitis, paskui valsčiaus teismo pirmininkas, narys. Žinojo gerai visokius ūkininkų reikalus. Pasėdi jis alinėj, pagurkšnoja alaus, — vienas pastato, kitas. Tėvas skoloje nepasilieka. Gir- tai neprisigerdavo.

Išvažiuodavome iš Plungės apie 4-5 valandą. Jau turgus tuščias ir miestelis apytuštis. Maža žmonių. Šlitiniuodami eina. Jau žydelkos ožkoms šienelius šla- vinėja. Sako, nėra ko skubėti, tegu dienos karštis praeina, kam gyvulį varginti. Arklį paprastai įvažiuodavo į Šmuilienės jėpkę.

Važiuojava namo. Kokie 4 kilometrai nuo Plungės, Užliekny, gyveno Pakal- niškis. Gražus ūkis. Apynauji trobesiai. Visi laukai aptverti gražia statine tvora su ąžuoliniais mietais. Visi laukai sueina prie namų, — nuo paprūdžio vartai į bet kurį lauką. Ganyklos jis neturėjo — gražūs arkliai, puikios karvės ganėsi laukuo- se. Javai virste iš dirvos virsdavo. Rugiai per tvorą persisvėrę, savo ilgas varpas nukabinę kabodavo. Kelias ėjo pro sodybą, pro penkis laukus. Prūde visuomet arklį pagirdydavai, — didelis prūdas, patogus įvažiuoti — ir tekinius pamirkai. Žinoma, abejose kelio pusėse tvora — ulyčė užtverta.

Grįžtava tad apie 5-6 valandą pro Pakalniškį Augustiną. Bevaikis, vienu du su žmona gyveno. Aukštas žmogus, pilką skrybėlę apsilūšinęs, barzdą ir ūsus nusiskutęs, cigarą įsikandęs. Negėrė nė burnelės. Į turgų išvažiuodavo po pus- ryčių ir jau pietums grįždavo namo. Paprastai pardavinėjo lašinius prie Dovydo sustojęs. Javų puspūriais į turgų nevežiojo. Rugius temaldavo tik po keleto metų. Ir sėklą pernykščią tenaudojo. Visuomet po porą vežimų zuperių ar tomšlakių tiesiog iš Bajorų parsiveždavo rugiams.

Muziejaus archyvas

27

„Veizėk, Igne, kodėl Pakalniškis turtingas?“

Veizu, ir kas gi: Pakalniškis, pasiėmęs mažą šiūpetėlę ir šluotražį, renka nuo kelio turgininkų arklių paliktus mėšlus ir meta per tvorą į lauką.

Matai, sako, jei kas savaitę važiuotum į Plungę, tai per metus vienas arklys išbūtų 50 dienų ne namie. Kiek mėšlo jis išmėto. O jei pirmadienį ir penktadie- nį važiuotumei į turgų, tai jau 100 dienų per metus. Ir 100 dienų darbo nedirbi. Ir vežimas, tekinių tepalas. Et, ką čia ir bekalbėti...

Kaukas. Tėvas visuomet augindavo jei ne vieną, tai du kumeliuku. Ypač mėgdavo pilkosios kumelės kumeliukus. Pilkoji kumelė bėgdavo šunriste. Pir- mą žiemą išmitusius kumeliukus leisdavo į ganiavą — išvarydavo į pono miškus.

Laikydavo nemažai avių. Sava ganykla krūmų prižėlusi - arkliams ir karvu- tėms vos teužtekdavo. Tad ir avis į pono miškus išvarydavo pavasarį, nukirpę ir paženklinę. Taip jau aplinkiniai buvo susitarę dėl ženklų: vienas įkerpa, pavyz- džiui, į kairę ausį iš apačios, kitas — iš viršaus, trečiojo tiesiai į galą įkirpta, dar kito raudonas siūlas į ausį įvertas, vėl kito lentelė įrišta, kad nesusimaišytų. O jau rudenį vargo nemaža — suvaro, būdavo, į Žvirzdališkių prievartes ir skirsto. Vilkų nebuvo. Avis pjaunančių šunų niekas nelaikė. Retai kada tepavogdavo, ir vagį visuomet susekdavo. Apie tai, kad kas į Plungę nugabentų parduoti, ir kalbos negalėjo būti. Bet ir pasipjauti koks pamiškio trobelninkas nepastebėtas negalėjo. Dėl to rudenį visuomet visas atrasdavome. Žinoma, geriau anksčiau savąsias atsirinkti, kad kiti kartais trūkstamas nepasikeistų.

Paprastai šventadieniais tėvas, iš Žlibinų bažnyčios parėjęs, traukdavo savo jaunuolyno pažiūrėti. Avių prisirinkdavo kokie 500, o kumeliukų — 50 ar dau- giau. Kumeliukams tėvas iškirpdavo uodegas kaip blezdingoms. Žinoma, ku- meliukus lengviau atpažinti ir be ženklo.

Eidamas apveizėti savo gyvulių, tėvas pasiimdavo ir mane. Visuomet su šau- tuvu, su šuniuku. Įdomu po mišką, toli nuo namų. Stori kelmai, aukštos smil- gos, tankiai suaugusios eglaitės. Dienos įkaršty nė vieno gyvulio nepamatysi. Į vakarą, kiek atvėsus, visi išeina į plikymes pasiganyti. Tuomet tai geriausia surasti savuosius. Užtatai namo pareidavome sutemus. Irgi įdomu. Šalta rasa. Pelėdos ūbauja, Perkūno oželis mekena. Bebrėkštant pralekia slanka, pavėlavu- si antis švilpte nušvilpia, kame per kelią einant lėlį pamatysi. Naktį visuomet ir apie namus baugu, o čia, miške, krūmuose, daug kas gali šmažtelėti. Jau prie pat tilto pusausdvaryje, savo pievose, — švyst pro medžius įstrižai Juodaubio link nusileido. Išsigandau.

— Tėve, kas tai?

— Kaukas.

Kabinuos tėvui į kelnes, noriu apsivynioti jo švarko žambu, vadinu prie sa- vęs Kostovį, kad iš vienos pusės tėvas eitų, o iš kitos šunelis. Tėvas eina taku,

Muziejaus archyvas

28

aš - gilia, šaltos rasos prigėrusia nepjauta žole. Ir paraitytos lamstytinės kelnai- tės drėgnos nuo rasos aukščiau kelių.

Bijai ir prisimeni tą žodį kaukas. Tai tarsi kamuolys su smailia uodega, ugnies spalvos, tarsi žiežirbos iš jo lekia.

Mažas būdamas, sirgau kažkokia liga, smarkiai karščiavau, nes kliedėjau. Man rodėsi kažkoks pakaruoklis tarsi debesyse. Sėdėjo prie manęs tėvas, rami- no. Susirūpinusi motina vaikščiojo iš gerosios trobos į prastąją.

"Taip pat mažam buvo gyvatė įkandusi. Atsitiko taip. Gražiai palynojo, įspin- do šilta saulutė. Sesuo sako — Igne, bėkiva grybauti, po lytaus gerai dygsta gry- bai. Bėgav. Iš mūsų ganyklos perlipova per į Kripo lydimą. Pamatėva didelius krūmus gražiai nunokusių vaivorių. Prie vieno kerelio priklaupiau, viena ranka į samanas pasirėmiau, o su kita smaukiu uogas. Tik staiga — dygt į ranką. Žiū- riu, belendanti gyvatė iš po rankos. Matyt, buvau ją prispaudęs. Aš šaukti. Sesuo sako, bėkiva namo, kišk ranką į vandenį. Įkando į išliežį tarp kairiosios rankos bevardžio ir didžiojo piršto — vienas raudonas taškelis viename piršte, kitas — ki- tame. Kelio pelkės gražiai prilijusios — kol parbėgova, ranka jau iki staibio buvo suputusi. Čia užrišo šilkine skarele, putmenys pro raištį virsta tolyn. Gavo raištį atleisti. Tvėrė prie rankos mažus varložius, dėjo sidabrinius rublius. Buvau, sako, suputęs per pusę išilgai nuo pat galvos ligi kojų. Nuo dūmų nualpdavau. Tad dienos metu išnešdavo mane į laukus prieš vėją, kad dūmų neatpūstų.

Kokių 7-8 metų būdamas varydavau arklius mašina kuliant. Tėvas turėjo čvertinę mašinėlę, dviejų jėgų. Kinkydavo keturis arklius. Ant rusvelkio buvo uždėtos durys su kėde. Nusibodo sėdėti ant kėdės, atsisėdau ant diselio ir va- žiuoju aplink. Pravažiuojant pro strypų sudūrimo smaką, keliu koją. Kelnaitės užsikabino už smako. Diselis eina viena linkme, smakas sukasi kita, tad koją tame tarpe laužia. Kolei lamstytinių kelnaičių apvadas perplyšo, nulūžo per stai- bį vienas kaulas. Pašokau ant tų durų ir šaukiu. Ūžia mašina, niekas šauksmo negirdi, — seni arkliai eina ir nevaromi. Kol mama iš namų atbėgo... Ilgai sir- gau. Be gydytojo suaugo koja. Tiesa, aprišdavo karklo žievėmis.

Lurdo dar nebuvo. Aš buvau kokių 7—8 metų. Nuvažiavova su tėvu į Palangą „Petriui praventą nuvežti“. Tėvas buvo įprašytas Jazdauskio (Plungės žydų ben- druomenės raštininko, šunadvokačio — gerai uždirbusio, turėjusio už bažnyčios dvejus dviem galais medinius namus) jo žmoną aplankyti. Namie jos neradova. Sako, išėjusi į Birutės kalną. Einava. Radova besiuvinėjančią maždaug toje vietoje, kur paskui buvo Lurdas įrengtas. Kalbamės, šnekamės. Praeina paprasta moterėlė:

— Kam, tamsta, šventoje vietoje siuvinėji, kam tokią brangią vietą terši savo darbu, mes skreitais nešėme žemę į kalną, čia kiekvienas žemės žiupsnelis pra- kaitu sulaistytas, maldų prikalbėtas.

Muziejaus archyvas

29

Maždaug taip ta moterėlė aiškino šventumą ne tik Birutės kalno, bet ir kalno šlaito, net priėjimų prie kalno. Žemaičiai aiškiai piktinosi įrengus Lur- dą — net šventovės įrengimu, pasirodo, žemaitiškai galvojant galima senesniąją šventovę, senus papročius įžeisti. Žemaičiai savo senovę myli ir gerbia. Sielos gilumoje žemaičiai labai pastovūs praeities gerbėjai, gynėjai. Šiuo atveju itin jautrūs, lengvai užsigauną. Nemėgo ir nemėgsta Palangos Lurdo, nors tai itin gražiai, meniškai ir brangiai įrengta. Primestinių dalykų nemėgsta. Visuomet pirma gerai apgalvoja ir tik įsitikinę, o gal apsipratę, pamažu pradeda tikrą- ją prasmę naujovėms taikinti. Bet vis tiek naujovė naujove palieka. Visai kas kita, kai iš seno yra užsilikę, kas jau į pasakas, padavimus įėję. Ir menkesnės vertės dalyką aukščiau iškelia, giliau gerbia, labiau brangina, plačiau ir no- riau kitiems pasakoja, įtikinėja. Ir stebisi, jei nesugebi persiimti aiškinančiojo gerais norais. Negreit teprijunksta ir prie naujai pastatytų bažnyčių, — dažnai eina, kad ir tolėliau, į senąją bažnyčią. Sako, nemoku melstis, nejauku kaip daržinėj. Didelė, tuščia, ir Dievas turbūt dar ten neįsikūrė kaip reikiant. Se- noji — tai buvo tikros maldos namai, o ši žydo statyta; juk žydas skarda baž- nyčios bokštą klojo — lai išdulka pirma žydo smarvė, o paskui eisiu melstis ir malda mano bus tikra, nuoširdi.

Kartą mano tėvo tėvas Silvestras Končius važiuoja kiek įgėręs iš Plungės namo. Privažiavo žydelį paktininką. Tušti su šienvežėm gardėm dvejetos arklių ratai. „Sėsk, Leiške, pavešiu.“

Įsėdo žydelis į ratų galą ir kiūto.

Tegu dešinėj kelio pusėj, važiuojant iš Plungės per Užlieknį, Jerubaičius, Pur- vaičius, ir mažiau tėra koplytėlių, kaip dešinėj, važiuojant į Plungę, bet vis tiek nemažai yra. Pravažiuoja pro vieną šventąją sodybą, pro kitą, Silvestras kepurės nesimauna. Žydelis stebi. Po kiek laiko Silvestras atsisukęs pamato, kad žydelis besiropštąs iš ratų, nors jam dar visai ne laikas lipti lauk.

— Leiške, ko tu lipi? Ar aš per lengvai važiuoju?

— Ui, Končiau, aš tavęs bijau...

— Ko?

— Tu šiandien esi nedoras žmogus... Pro kiek savo šventųjų pravažiuoji ir nė vienam kepurės nemauni...

Gėda man, sakydavo Silvestras, pasidarė, kad toks šavalka žydas mane, seną žmogų, turi mokyti savo šventuosius gerbti. Aš, sako, pravažiuodamas pro ko- plytėlę sumetu poterį ir važiuoju toliau. Nepatogu kepurę maustyti, kad čia pat žydas važiuoja.

Taigi ir žydai žinojo žemaičių papročius ir darė savas išvadas.

Žinoma, savotiškas čia ir žemaičio drovumas, jo nenoras pasirodyti su savais papročiais, ypač svetimtaučiams. Bet negerai taip pigiai atsisakyti savo papročių

Muziejaus archyvas

30

svetimųjų akyse. Pavyzdžiui, jei kame susieina 10 lietuvių ir vienas svetimtautis, tai lietuviai ima svetimtaučio kalba kalbėti, nors ir vos mokėdami. Per didelis jau čia mandagumas. Savo niekuomet nereikia atsisakyti, ar prieš vieną atsisto- tumei, ar prieš dešimtį: minkštapaučiai pagarbos nesulaukia.

Varlė žiemą. Šaltiniuoras mano tėviškės tvenkinys. Per dideles sausras vasarą ir per didelius speigus žiemą tesustoja iš jo čiurlenęs vanduo.

Žiemos metu buvau įsistatęs vandeninį malūnėlį dvejais sparnais, iš siūlų ritės padarytą. Gerai jis malė. Tik kai tvoros imdavo nuo šalčio spragsėti, kar- tais apšalęs, o kartais ir vandens pakankamai netekęs, jis sustodavo. Dažnai ei- davau jo žiūrėti. Ir su šlėdalėmis pasivažinėti grįždamas. Sykį sekmadienį, jau mėsėdžiu, palikova mudu su mama vienu du namie. Mama pasiėmė maldakny- gę, rožančių. Ant maldaknygės buvo užrašas — Anastazija Saudargatė. Nestora maldaknygė. Odiniais viršais. Visuomet didelę pagarbą tai knygai jaučiau, ypač, kad ji kvepėjo viename gale razetomis, o kitame muškatomis (nežydinčios, bet kvepiančios pelargonijos), taip pat ir dėl to, kad joje vienur buvo kone trečda- lis puslapių nutrupėję, pageltę, o kitur švagždėjo sukibę dar visai naujutėlaičiai lakštai, matyt, visai nesklaidyti. Taip pat savotiškai atrodė gale, jau ant viršelio, parašas: Eta knyga prinadležyt Anastaziji Končius. Maniau, kokie gudrūs knygą sustatę, o kiti taip gražiai parašę.

Mama liepė klauptis ir kalbėti ištisinius poterius su amžinatilse. Pasiprašiau eiti malūno pažiūrėti. Išbėgau. Bėgiojau giliame sniege prakastais takais. Ne- šaltas, gražus oras. Svarbu nutęsti laiką, kad mažiau poteriams beliktų. Gerai žinojau, kad mama greit atpoteriauja ir kad tuoj eisiva girdytis.

Pagaliau nubėgau pro tvarto galą, pro seną apipuvusią blendį, pro eketį, pro prie girdyklos geldos ant mieto pamautą „naligorčių“ prie gilaus ledinio griovio, kur tame gale nuo tvenkinio turėjo suktis malūnas.

Mama visuomet drausdavo per poterius lakstyti, kad ko negero nesutiktumei. Ir tai iš galvos nebuvo iškritę. Žvilgt į malūną. Skaistus ledas, kiek pilkšvokas vanduo... Ir ant vieno malūno veleno galo tupi didelė pilka varlė. Nepaprastai išsigandau. Ėmiau bėgti galvos nustojęs. Nebeišsilaikė ir klumpiai ant kojų, su vienom kojinėm parbėgau dvasės neatgaudamas. Pasakoju mamai. Matai, sako, tau per poterius, per pačią sumą lakstyti. Tuoj baigė poteriauti, užvertė knygą, skaitytoj vietoj įstačius Šiluvos Mergelės Šventosios paveikslėlį.

Nuėjova. Mama eina mano klumpius rinkdama. Varlės jokios nesama.

Palikau tą dieną be poterių.

Purvatinės smuklę valdė senas žydelis. Nedidelį teturėjo uždarbį, — čia pat už- sieninė smuklė, ne toliau kilometro. Už trijų kilometrų — Žlibinai. Tačiau žmo- nių prisirinkdavo — šnapso nešte neparsineši, reikėjo su arkliais jį vežti. Žmonės

Muziejaus archyvas

21

vis gerdavo. Ir triukšmo visokio prikeldavo, net patį žydelį apstumdydavo, o jau smuklės groteles labai dažnai aplaužydavo.

Tiesa, nusikaltusius visaip bausdavo. Bet įprasta bausmė buvo dėti į kaladę. Perskeltas storokas rąstigalis, per vidurį išrašytas, o galai su medinėm vinim su- kalami. Atkalę kiek medines vinis, įkišdavo koją į tą iškirstąją dalį ir vinis sukal- davo. Staibio nespaudžia, bet kojos neištrauksi ir niekur neišbėgsi tokia kalade velkinas. Panašius įtaisymus naudodavo ir Dzūkijoje, apie Merkinę, — Tautos dieną vienas senis tokią kaladę turėjo.

Taigi Simoną Gedvilą įdėjo į tokią kaladę. Naktis ar vėlyvas vakaras buvo. Visi jau miega, o jam reikėjo kelias dienas įkaltam išbūti.

Sėdi žydelka šimkoje, o jis priėjęs paleidžia ant jos vandenį...

„Ui, Sime, suk ant lango.“

Mokėjo žydai kentėti, kad tik žmogaus neišbaidytų, kad tik pelnas nesu- mažėtų.

Gedvilas buvo stipruolis. Dvaro urėdas sykį apsiundė jį savo šunimis, mat buvo didelis neklaužada. Simonas pagriebė šunį už užpakalinės kojos ir apsukęs jį tėžė į pasitaikiusį stulpą — šunį vietoje užmušė. Kad šuo nebeatsigautų, pač- męs perplėšė jį už užpakalinių kojų.

Kai Paminėjų dvarininkas (jo du sūnūs inžinieriai turėjo savo liejyklas Vil- niuje sykiu su Malinausku) parsivėžino plūgą, tai Simę pakvietė pirmą sykį arti, - manė mat, kad su plūgu itin sunku arti. Nepaarė, žinoma.

Simė gyveno pas švogerį Kazragį Paminėjuose. Kai rudenį važiuodavo į Lie- poją su linais ir Kazragienė paruošdavo į kelionę maisto — pieno, sūrį, varškės, duonos, jis viską vietoje prieš išvažiuodamas suvalgydavo ir į kelionę nieko ne- imdavo (apie 10 dienų).

Riešutaudavo jis vėlai rudenį, kad jau niekas neberiešutaudavo. Palenkęs visą lazdyną, apžergęs perjodavo visą nuo šaknų iki viršūnių, iščiupinėdavo visus la- pus ir kur aptikęs gumbelį nuskindavo. Labai gerų riešutų turėdavo — laikyk, kiek norint. Esu ir aš jų gavęs.

Į amžiaus galą buvo kontrabandininkas, nešdavo „pištelėtas“, paraką, šnapsą, knygas. Atnešdavo pas mano tėvą ir sykiu šnapsą mėgindavo, ar geras spiritas: įpila į šaukštą parako ir apipila spiritu; jei, spiritui išdegus, ir parakas blūksteli, tai spiritas grynas, jame nėra vandens.

Jeronimas. Artimiausias mano tėviškės kaimynas buvo Jeronimas. Jeroni- mas, Jeronimo Vonė, Jeronimo Domicė, Jeronimo Kazė ir Jeronimo Jonas (Je- ronimo brolis). Jį paėmė rekrūtu. Išbuvo ar metus ir grįžo. Jau išeidamas buvo savotiškas. Kariuomenėje užsispyrė netarnausiąs. Jį ėmė mušti. Labai jau mušė. Išmušė iš proto. Grįžęs nebėjo į trobą gyventi. Įsitaisė sau guolį ant tvartų. Tar- pike darbavosi ir žiemą, ir vasarą.

Muziejaus archyvas

22

Sykį atėjo pas mus. Mama klausia: „Jonai, ar nenori valgyti?“ — „Kur čia no- rėsi, dar gerti tebenoriu.“ Buvo šveplys, tai savotiškai ištardavo. Jis išsivirdavo žiemmitį veršį iš karto. Kad nesugestų, smarkiai įsūdydavo. Arba nusipirkdavo nuo silkių bačkos dugno druskos dar silksultyje, tai ir valgydavo su bulvėmis. Virdavo prie šulinės svirties, - nusuka svirtį į šalį, prikabina prie mietelio, pa- kuria ugnį ir verda.

Jis ir riešutauti eidavo tuomet, kai jau lapų ant lazdynų vos bebuvo. Užtat riešutai prigvildę, geltoni kaip vaškas. Nė vieno sugedusio. Panašiai ir grybavo. Nesirodydavo žmonėms. Pamatęs kokį tuoj šmūkšt šmūkšt už krūmų, į duo- bę — ir nepamatysi.

Tai va, klausia mama toliau, kaip begyvenąs, kodėl neateinąs. Nepatinkamų klausimų nuduodavo negirdįs, o savo pasakoja, kas jam rūpi. Sako, gerai gulėjęs šią naktį. Mat apgavęs velniukus. Naktimis velniukai neduodavę jam miego- ti — vis skambinę su varpeliais aplink galvą. Tai jis vakar vakare antraip atsigu- lęs - kur paprastai kojos būdavo, ten padėjęs galvą ir apsiklojęs ją išvirkščiais kailiniais. Velniukai skambinę skambinę apie kojas, o jis sau ramiai išsimiegojęs.

Nėjo jis ir į bažnyčią. Ir poterių nekalbėjo. Šventomis dienomis atsisėsdavo tarpike ratų gale ant dugninės ir čirškindavo smuiką. Atkėlus naują kleboną, marčelga papasakojęs apie keistuolį. Būtinai, sako klebonas, reikia jį paraginti į bažnyčią eiti, velykinę atlikti. Neprikalbėjo. Įsakė varu atvaryti. Keletas vyrų jėga ir nuvarė į Kontaučius. Klebonas ir geruoju, ir bloguoju visaip jį prikalbinė- jo. O šis: „Ką čia tu, duiniau, pasakoji man, kad pats nieko neišmanai...“ Mojęs ranka klebonas ir palikęs ramybėje.

Pas brolį nesidarbavo. Ant dienų nėjo ir lauko darbų nedirbo. Pagrindinis jo darbas buvo smuikai. Dirbo smuikus ir pardavinėjo jomarkuose. Gaudavo po 3-5 rublius už smuiką. Sako, neblogo tono buvę ir gražios išvaizdos. Bulvių prisikasdavo jau nukastuose laukuose. Silksultės ir kokį kame veršiuką nusipirk- davo ir užteko jam. Svarbu, kad kolei gerti nori, nereik valgyti.

"Tai buvo žmogaus šešėlis. Niekam blogo nedarė. Vienas. Atsiskyrėlis, tikras „pustelninkas“. Jis ir pasninkavo, ir niekuomet nebuvo dorai privalgęs. Nei mie- gui turėjo patogumų - ant tvartų (sako, man nuo gyvulių iš apačios šilta gulėti), be patalynės ir žiemą, ir vasarą. Nė pasišildyti į trobą neateidavo. Virk tu da- bar žiemos šaltyje, pūgoj lauke, pakurk ugnį. Gal jis ir nesiprausė, bet plaukai nebuvo labai ilgi ir barzda nebuvo apžėlęs. Pats drabužius pasisiūdavo, kepurę. Pats avalynę pasidarydavo, pasiraukdavo.

Be smuikų, turėjo jis ir kitokių dalykų pridirbęs — grėblių, krežulių, šeivų, šautuvų austi. Sykį padirbo medinį sieninį laikrodį. Sako, ėjo ar dvejetą savai- čių. Ir račiukai mediniai, tik kai kurių dančiukų vielelės įkaltos. Pasvarai kaip bačkutės, smėlio pripiltos. Paūgėjęs ieškojau to laikrodžio, bet net pėdsako jo neberadau.

Muziejaus archyvas

33

Toks tai, trumpai sakant, buvo Jeronimo Jonas. Jeronimas tai vardas, ne pa- vardė. Pavardė jo buvo Končius, tolimas mūsų giminaitis. Žemaičiuose Končius, Končienė, Končalė, Končaitė, Končiūti, Končioks. Jei jau senas, viršiau 30 metų ir nevedęs, tai tokiam ima tėvo vardo kilmininką ir jo vardą: man tai būtų An- tano Ignas. O ten buvo paimtas brolio vardas Jeronimas, kadangi abu buvo itin seni ir niekas tėvo vardo jau nebeatsiminė.

Ramiai numirė. Nebematė jo beišeinančio, — vis padabodavo, nors jis slė- pėsi ir išeidamas, ir pareidamas. Rado nebegyvą. Kaip ir kuomet buvo miręs, niekas tikrai nežinojo.

Liudvikas Jonavičė. Valdė didesniąją tėviškės dalį ir gyveno tėvų sodyboje. Turėjo aukštą gražų tenorą ir giedodavo per šermenis. Ypač jam sekėsi atvirame ore kaimo kapuose per kryžaunas dienas giedoti Visų šventųjų litaniją, paminint viso kaimo mirusius, manau, ne mažiau kaip per šimtmetį, o gal ir daugiau. Tuos minėjimus vesdavo, pradėdami nuo kurio nors kaimo galo kas sodyba. Į tas trijų dienų maldas sueidavo daug žmonių iš viso kaimo, namie likdavo tik sargybai.

Jau gerokai prieš pradžią, 10 valandą, imdavo mušti į lentą, šiam reikalui parištą ant kartelės nuo kapų pušies iki mieto. Mušdavo atskirais pavieniais dū- žiais su mediniu plaktuku. Lygiai taip, kaip nelaimei ištikus — gaisrui ar mirš- tant. Į tokią pat lentą mušdavo kviesdami dirbančius laukuose toli nuo namų, tik šiuo atveju mušdavo dviem plaktukais ir mėgindavo tam tikrą motyvą iš- mušti. Kiekviena sodyba turėjo savo gaidą. Mūsoji buvo: tararai-tararai-tararai- tai-tai, tararai-tai-tai ir t. t.

Prieš tas pamaldas sutvarkydavo kapus, ypač žiūrėjo, kad tvora būtų sutvar- kyta. Ją tvėrė visas kaimas pasiskirstęs barais. Didesnis ūkis turėjo ilgesnį barą, mažesnis — trumpesnį. Tvora buvo įvairi, kaip kas išmanydavo, taip ją taisydavo. Purvaičių kapai buvo tveriami žiogriu, - sunkiau gyvuliui landžioti pro aukštus smailius žiogriarikius į tankią kapų smilgą. Mano laikais buvo du kryžiai ir viena koplytėlė ant akmenų, mūsų statyta. Nežinau, ar ji visuomet mums priklausė, ar tik iš eilės paskutinioji buvo mūsų sodybos statyta. Koplytėlėj - Sopulingoji Dievo Motina labai ištaigingai aprėdyta, papuošta veidrodžiukais, karoliukais, popierinėm gėlėm, puodukais gyvoms gėlėms įmerkti. Tuose kapuose jau seniai nebelaidojama.

Vincas. Liudviko brolis Vincas buvo mūsų kaimynas Plungės link. Žemės gerą barą susieidavo. Buvo gavęs iš savo tėviškės Leono Jonavičės ar 10 ha. Rei- kėjo tverti už jį bendros ribos tvorą: „Kad tau reik tvoros, užsitverk, man jos ne- reik.“ Jo sodyba buvo prie kelio. Kiek tolėliau nuo sodybos tekusioj žemėj buvo prie kelio smuklė — Užseininė. Tai trečioji nuo Plungės; pirmoji — Užliekninė. Nuo čia atgal kokį kilometrą, tuoj už Sausdravo — Purvatinė.

Muziejaus archyvas

34

Vincas buvo kiek kalti sugebąs. Įtarinėjo jį vogus gyvulius — arklius, kar- ves. Sako, ir pats vogdavęs, ir vogtus palaikydavęs, parduodavęs toliau. Jo ar- klių spalva vis keisdavusis. Buvo ir pagautas, bet išsisukdavo. Žinoma, mušti gaudavęs, kiek tik tilpo.

Vyrui išėjus į žyrą, žmona per kiaurą naktį melsdavosi su ašaromis prie Apvaizdos paveikslo. Ir dienos metu, sako, jos nematysi, jei vyro nebūdavę na- mie, — vis prie to paveikslo, kad Dievas padėtų vyrui laimingai atlikti žygį.

Palanga

Pinigai. Per vasarą brolio pamokytas neišlaikiau rudenį egzaminų į I klasę Palangoje. Per žiemą brolis labai spaudė, ir pavasarį išlaikiau į II klasę, gauda- mas iš visų dalykų po penketą.

Gyvenome Palangoje visi trys: sesuo, brolis ir aš. Ir dar buvo Markūnas, ro- dos, antros klasės mokinys, Kontaučių altaristos Vaškevičiaus giminaitis. Butą turėjome Jurisdikio—Valančiaus gatvėj pas Ambrazaitį.

"Turėdamas rytą laisvo laiko, eidavau į bažnyčią ir tarnaudavau klebono J. Šniukštos mišioms. Senas zakristijonas Sėlenis, labai geras žmogus, leisda- vo išgerti „ampulėse“ sutaupytą vyną. Rodos, Gedrimas buvo vargonininkas. Dėjosi tai senojoje medinėje bažnyčioje, jaukioj, mano akiai žemaitiškos išvaiz- dos — ir iš išorės, ir iš vidaus.

Kiek atsimenu, klebonas kasdien duodavo po 10 kapeikų. Sidabrinuką - gri- viną, naują, baltą. Už tuos pinigus eidavau pirkti razinų - mokėdavau 1 kapeiką.

Tai apie pinigus ir toliau.

Visai mažas būdamas, gaudavau iš krikšto tėvo Pranciškaus Končiaus, tėvo brolio. Jis gyveno Kepurėnų sodoje. Kartais ateidavo į Žlibinus, į atlaidus. Su- tikęs man visuomet duodavo dvi berlinkas (15 kap.) arba dvi grivinas. Jis buvo gabus visokiems niekniekiams žmogus, gražiai griežė smuiką. Sykį jau apsida- ręs — išeidamas iš mūsų važiuoti namo, sumanė padaryti man žaislelį. Beturįs aštrų peilį ir iš mano atnešto alksninio šakalio išdrožė pagaliukus, iš kurių ga- lėjo sudėti kryžių iš penkių dalelyčių. Gyveno jis gana vargingai. Turėjo ar ne penkis vaikus. Daug gerdavo. Buvo visai nuplikęs.

Tėvas už pagalbą prie kuliamosios, kai reikėjo keturis įkinkytus arklius va- ryti, mokėdavo man sidabriniais penkiakapeikiais.

Viktorija Saudargaitė, mano mamos jauniausioji sesuo, visuomet duodavo man, jau mokslus pradėjus eiti, po auksinuką.

Studentaudamas, nors ciciliku laikomas, bet buvau mėgstamas Plungės kle- bonijoje. Ar tik ne pati svarbiausioji priežastis - klebono Jarulaičio sesuo. Sena,

Muziejaus archyvas

25

apsukri, ji labai norėjo piršti mane su Petrauskaitėmis iš Išalyno. Labai kvies- davosi į gegužines. Aš nėjau, man tas galvoje nebuvo. Jos paskui ištekėjo už dr. Nainio, Jurgio Krikščiūno, Gruodžio, dr. Domarko ir t. t.

Rimtas, parapijiečius mėgstąs kun. Jarulaitis (jam išsikėlus į Viekšnius, ki- tos ūkininkės net buvo ten nuvažiavusios), buvęs Valstybės Dūmos atstovas, pastatydinęs Kulių bažnyčią, ėmęs Plungės bažnyčią statyti. Mėgo jis mane, visuomet itin maloniai sutikdavo, pakalbindavo. Rudenį man išvažiuojant studentauti, jis iš anksto pasakęs, kad jau nebesusitiksime, duodavo man ant kelio. Ir visuomet jei ne dešimt, tai penkis auksinius rublius prievarta įbruk- davo į rankas: „Ne, ne, žinau, kad tau reik, neturi iš kur gauti, daugiau ne- turiu, nors tiek.“

Dažnai į mano galvą sugrįžta gilūs atsiminimai apie tuos gautus pinigus. Ne- mokėjau be reikalo leisti pinigų, bet jų ir neturėjau. Kapeika buvo brangi. Ma- čiau, kiek vargo tėvai, kolei surinkdavo mūsų mokslui. Mama vilkdavo sunkius kibirus karvėms girdyti, kad būtų sviesto parduoti ar pačios karvės kad būtų vertingesnės. Ir tiesa, iš mūsų pirkdavo pusponiai (girininkas Plungėje, felče- ris...) karves ir gerai užmokėdavo. Išgirdytos karvės, gerai nusišėrusios. Mer- gėms mama neleisdavo nešti gerti, sako, išeis paskui, kame kitas begausiu. Tad pati vilkdavo.

Tėvas važiuodavo į Plungę su šakaliais. Žiemos metu į miškus — į Varnius kazokams malkas vežti ar prie Minijos popiermalkes. Tiesa, tėvas pats nevažiuo- davo - siųsdavo bernus, tą patį Joną Alimą. Pats tai viršaičiu būdavo, tai vals- čiaus teisėju. Sunkaus darbo vengdavo, išskyrus šienapjūtę - mėgo pjauti šieną, gerai jam tai sekėsi. Rudens kūlė jį įveikdavo, linų mynė (ne talka, tik su sava mašina), bet paskui braukimas, rišimas.

Ketvirtoj klasėj kapelionas Jasinskis iššaukia mane prie lentos ir sako: „Rašyk „Tėve mūsų“. Ima baimė — tai juk 1902 metų rudenį. Parašiau. Atsuku lentą, kapelionas taiso mano rašto klaidas ir aiškina. Tai buvo pirma lietuvių kalbos pamoka. Daug klaidų pridariau.

Juokiasi iš manęs J. Lapinskis. Kapelionas tai pastebėjęs: „Lapinski, eik prie lentos.“ — „Aš lenkiškai poterius kalbu.“ — „Rašyk „Sveika, Marija“ lenkiškai.“ Parašė ir klaidų pridarė daugiau už mane. Kilęs buvo nuo Plungės, iš Lekemės kaimo — 7 kilometrai Rietavo link; jo pusbrolis Lapis paskui bus klebonas Šiau- liuose prie geležinkelio stoties iš cerkvės padarytoje bažnyčioje. Mat Lapinskio tėvas buvo felčeris, — negražu krikštijant felčerio sūnų užrašyti Lapė, — taip Lapinskiu ir užrašė. Jo patėvis Turskis, vos vos nebaigęs universiteto, ar ne už politiką pašalintas, paskui buvo Plungės gimnazijos direktorius. Lapinskis bai- gė Mintaujos gimnaziją, Dorpate mokėsi chemijos, vedė lenkaitę, mokytojavo Plungės gimnazijoje, mirė apie 1938-1940 metus.

Muziejaus archyvas

36

Ketvirtoj klasėj buvo keturi žydai: Giršovičius iš Kretingos — pirklio sūnus, Zikas iš Salantų — gydytojo sūnus, Reinus iš Palangos — gintaro fabriko savi- ninko sūnus, ir Prekeris. Ypač savotiškas buvo Giršovičius. Jį keldavome „ant ura“. Ypač tai mėgo Mockus (mirė džiova Vatušiuose, prie Rietavo. Gimnaziją baigė Arensburge, mediciną pradėjo Dorpate, po pirmųjų metų mirė: nešiau jo karstą į Rietavo kapus — gana toli). Kai Mockus sušukdavo: „Giršoviča na ura“, visi subėgdavome, keldavome aukštyn, kiti tuo metu murzindavome jo smakrą lašiniais ir pagaliau, išmetę aukštyn, visi išsiskirstydavome, o jis krisdavo ant grindų. Žiauru. Zikas įsikibdavo į suolus ir jo neiškeldavome. Nebuvo daug lai- ko, — išgirdęs triukšmą ateidavo klasių auklėtojų pavaduotojas, bet lūpas lašiniais ištepti suspėdavome, o neretai ir tarp dantų įsprausdavome lašinių, — ypač tai mėgo Baršis, vėliau tapęs kunigu.

Mokinių mišios buvo „atpuskų mišios“. Paprastai po mišių eidavome pasi- vaikščioti. Sykį einame priešais gimnaziją Liepojos gatve, ėmė didžiuoju varpu skambinti — sumos vidurys. Mes visi, ar tik ne trys ar keturi buvome, lapt ke- lio viduryje ant kelių. Kelias negrįstas, gilus smėlis. Atsiklaupėme, sumušome į krūtines kepures nusimovę, o paskui nuėjome savais keliais.

Kaip šiandien atsimenu vieną savo išpažintį antroje klasėje pas kapelioną Juškevičių, neilgai trukus mirusį džiova. Taip nuoširdžiai, taip gerai jis mane išklausinėjo, pamokino. Gaila, kad tokių kunigų nėra, - malonu būtų eiti išpa- žinties. Taip jau ir žinai, kad gausi arba prie Mergelės Šventosios, arba prie šir- dies „pana Jezusa“ litaniją už nuodėmes sukalbėti. Paskui, kai einant išpažinties reikėjo savo kortelę palikti, tai atsirado proga ir apgaudinėti. Svarbu, kad kape- lionas gautų kortelę. Atrodo, pasitikėjimas geriau pasiektų tikslą.

Kai šventino Palangos mūrinės bažnyčios pamatus, aš tarnavau mišioms ir pašventinime dalyvavau kaip patarnautojas su varpeliu rankoje. Teko stovėti prie pat duobės — pirmojo akmens. Gražus buvo oras, daug žmonių buvo susirinkę. Taip ir tebemirksi minios bangavimas aplink sudėtas plytas, kasamus pamatus.

Sykį mes, Nemiričiaus buto mokiniai (iš kun. Vikstos namų), nuėjome pas Klovienės mokinius. Čia pat, tik už tvoros. Kažkas pakurstė eiti klebono sėti- nių pasirauti. Tie sėtiniai buvo vos už peržengiamos tvorelės. Sulipome, prisi- rovėm, nešame. Parnešę, žiūrime — pašariniai runkeliai. Tokių mes nebuvome matę. Taip paskui visus ir susvaidėme į klebono daržą.

Birontas, vėliau pulkininkas, man per savo pažįstamus pargabeno iš Prūsų „buldogą“ — gražų, visą nikeliuotą revolverį už 3,5 rublio. Eidavome šaudyti į taikinį. Sykį bešaudant, pasirodė šūvių privilioti pasienio kareiviai. Sviedžiau revolverį į miškelį — prieš Buivydą ir Prušaką buvo gražus pušynėlis. Pasakė- me, kad ten toliau šaudė. Tie paklausė ir nujojo. Paskui revolverio neberadau.

Tame pušynėlyje sulėkdavo nakvoti daug varnų. Einame gaudyti, pušelės storokos, bet neaukštos, šakarnės. Įlipau ir aš. Žiūriu prieš dangų, vos šmėkšto

Muziejaus archyvas

37

varnos. Aš nuo savo šakos šokau tų varnų link. Ir, žinoma, nusibraižiau krisda- mas į šakas, o varnos nė balso.

Meškeriodavome nuo jūros tilto plekšnes, kartais ir ešerių pagaudavome, bet daugiausia ratpizos iš kantrybės vesdavo, suvyniodamos ant savęs kone visą meškerės valą, kolei ją iškelsi lauk. Silkeles gaudydavome net be strikto — eina būriais, net juoda, meti ir trauki, meti ir trauki, vienai už pilvo užkabini, kitai kur kitur ir iškeli. Kelias meškerėles pririši ir sunkoką šviną, kad greit grimztų. Sakė, sykį betraukdami meškerę įkabino į žandą kobinį gimnastikos mokyto- jui Obrazcovui.

Spauda. Ulickis ir Galdikas — abu išėjo į kunigus. Ulickis anksti mirė. Gal- dikas baigė aukštuosius mokslus. Buvo aukštose pareigose prie Vyskupo Stau- gaičio Telšiuose. Bet vyskupas nemėgo kitų, be suvalkiečių, pašalino ir Galdiką. Klebonavo po J. Šniukštos Palangoje. Šniukšta įgriso žmonėms savo šykštumu. Galdikas nusipirko sklypą prie Šventosios, pasistatydino medinę bažnytėlę ir ten apsigyveno — latviškoje Šventosios pusėje.

Šituodu vyru gaudavo iš Prūsų lietuviškosios spaudos — Tėvynės Sargą, Kry- žių. Ir aš gaudavau pasiskaityti ir į tėviškę nuvežti. Literatūros šaltinis buvo kun. Jasinskis. Klebonas ramiai sėdėjo ir tokiais dalykais nesirūpino. Skaitė- me ir pasijautėme tarsi kitokie besą. Atsivėrė akys. Aš jau buvau skaitęs namie. Rasdavau pas tėvą. Apie tą laiką Palangoj apsigyveno dr. L. Vaineikis — didelis spaudos skleidėjas. Jis ir J. Kentrą buvo įtraukęs į darbą. Kentra — notaras, galė- jo nešioti teismo tarnautojo kepurę. Jis važiuodavo į Liepoją tarnybos reikalais pašto arkliais, paimdavo ryšulius spaudos ir palikdavo Peterburgo viešbuty pas šveicorių. Vieną sykį vos neįkliuvo. Padarė kratą bute, o knygos buvo sukastos arklio tvarte į mėšlą. Paprastą kontrabandą iš Prūsų greit parnešdavo — dvejetas dienų, ir viskas. Čia galėjai gauti maldaknygių, revolverių ir visokių smulkme- nų. Reikėjo, žinoma, turėti pažįstamų.

Ketvirta klasė. Užgavėnės. Buvau buto vyriausiasis — pats šešiolikmetis. Mano padėjėjas — K. Oželis, vėliau pulkininkas, profesorius, miręs 1960 m. kovo 3 d., buvo trečioje klasėje, didelio ūgio. Per Užgavėnes visuomet „žydais“ vaikščiojome. Aš buvau nuėjęs pas A. Birontą — Mohorte su tėvais gyveno. Jo motina ėmė vaišinti. Po burną ir po burną, ir sklindžiai su bruknimis. Parėjau namo, kaukę padaviau Oželiui, o pats einu gulti. Nusiaviau kojas prie savo lo- vos ir įvirtau į guolį. Ateina progimnazijos direktorius Liachnickis. Aš jam „šar- kauju“, bet negirdėti. Mokinių namie nėra. Kambariuose netvarka. Direktorius rašo į žurnalą (mokinių butai turėjo žurnalus, į kuriuos reikėjo įrašyti kiekvie- ną leidžiamu laiku iš namų išeinantį mokinį), — buvęs, mokinių neradęs, o vy- resnysis „girtas“. Išėjo. Aš toliau rėdaus eiti gulti. Tuo tarpu dar „žydai“ atėjo.

Muziejaus archyvas

38

Antanas Končius su vaikais Petru, Ignu (dešinėje), Palangos progimnazijos mokiniais, ir Antanina. Apie 1900 m.

Muziejaus archyvas

39

Jau visai į lovą lipant, — vėl direktorius. Vėl rašo, — po valandos atėjau, vėl nie- ko namie nėra. Jam išėjus pažiūriu, kad jo sumeluota, — ne po valandos, bet tik po pusės. Tai ir rašau, kad direktorius neteisingai užrašė, — tebuvo praėjus ne valanda, bet pusė.

Anksti rytą Nemiričius, buto šeimininkas, nuėjo pas direktorių (ne direk- torius jis, bet tik inspektorius) su žurnalu. Pirmoji pamoka — inspektoriaus geografija. Klausia mane: „Na ką, Končius, golova ješčio bolit?“ — „I ne bole- la“ — „Otviečaj urok.“ Pamoką mokėjau - atbirbinau. Iki tol jis terašė man vis trejetus, nors geriausiai mokėjau Rusijos geografiją. Šį kartą parašė ketvertą. Ir pakvietė po pietų ateiti pas jį į butą. Nuėjau. Labai malonus. Parodė man savo numizmatiką (turėjo gražią kolekciją), grąžino man ginklų katalogą Katalogi oružeinych magazinov. Mokiniams neleisdavo užsisakinėti ginklų katalogų. Pa- sakė sutvarkyti žurnalą, kad ir pėdsakų neliktų, kas buvo įrašyta.

Jau Liepojoj mokiaus. Vasarą tėvas pasiūlė kartu važiuoti į Žarėnus. Tėvas buvo valsčiaus teismo pirmininkas. Nuvažiavova. Po teismo jo pažįstami ėmė vaišinti. Tėvas būdamas viršaičiu daug kam gero buvo padaręs. Jau vėlus vakaras, naktis. Įgriso man. Tėvas nebegeria nė už kažin ką. Na, sako žmonės, lai sūnus išgeria. Du stiklus išmoviau — buvęs alus su spiritu — ir prieš tai buvau šiek tiek pagirsno- jęs. Sėdom ir išvažiavom. Tėvo bičiulis sako: „Lai sūnus joja su mano arkliu, o aš važiuosiu su tavim.“ Taip ir padarė. Gražus drigantukas. Aš nepratęs joti. Sėdžiu, ima snaudulys. Jau jau besnaudąs, — virstu nuo arklio, — pastarąjį momentą copt už arklio sprando ir vėl atsitiesiu. Arklys blaškosi. Ryt dieną Žarėnuose jomar- kas — žmonės važiuoja, veda prisirišę arklius, kumeles. Netol Medingėnų sėdau pas tėvą. Ėmė sukti galvą. Vemiu. Parvažiavova jau auštant — 18 kilometrų kelio.

Beje, man dar visai mažam esant, įėjova su broliu Petru į gerąjį alkierių. Brolis atidarė spintą po stalu, išėmė karafą su saldžiu šnapsu (tėvas visuomet turėdavo svečiui), įpylė į stikliuką: „Gerk, Igne.“ Išgėriau. Jis mane ir ragina, ir pajuokia, — aš geriu. Prigėręs ėmiau ūžti, muštis su juo. Išbėgau į kiemą, ėmiau voliotis. Mama su mergelėmis daržą pas rūsį ravėjo. Nubėgau į daržą, ėmiau rauti burokus ir kas pakliuvo. Dariau tai tarsi tyčiomis, nežinodamas, kur ener- giją dėti. Toliau nebeatsimenu. Mama paskui pasakodavo — išsigandusi, sako, maniusi, kad iš proto išėjau.

Visuomet po atostogų eidavau arba važiuodavau pas seserį atsisveikinti. Po Kalėdų atostogų, jau buvau kokioj aštuntoj klasėj, nuvažiavau su baltu arkliu. Sesuo pavaišino. Išvažiavau linksmas. Reik užvažiuoti pas pusbrolį J. Alimą — mamos sesers sūnų Šilasodoj. Čia besančios vestuvės. Vaišina. Ir su tuo, ir su tuo sugerk. Jaučiu, kad daugiau nebegaliu — važiuoju namo. Šalta naktis. Mė- nesiena. Gražus ragelių kelias. Važiuoju ir snaudžiu — arklys buvo labai tingus,

Muziejaus archyvas

40)

eina sau pamažėli. Parvažiavau, nukinkiau arklį, kinkymus parnešiau į prie- menę. Kai tik įėjau į šiltą trobą, bloga. Maniau tada galą gausiąs. Jau ir mama buvo susirūpinusi.

Vėliau neieškodavau progos įsigerti. Bet pas pažįstamus nuėjęs išgerdavau. Kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau niekuomet neišgerdavau paskutinio sti- kliuko. Jaučiu, kad dar dvejetas stikliukų ir jau gatavas. Daugiau nė už kažin ką negerdavau. Sykį grįžtant iš prof. Sleževičiaus suko širdį. Man reikėdavo tik atsigulti. Lovoj jau esant, lekia viskas aplink, — kad tik užmigčiau. Užmigdavau visuomet greit. Naktį atsibudęs gerdavau vandenį. Rytmetį man niekuomet ne- skaudėdavo galva. Kaip niekur nieko.

Pagrindinis dalykas — reik žinoti savo saiką. Kartais po trečios ketvirtos jau jauti, kad daugiau nebereik. O kartais ir penkiolika dvidešimt — tiesiog galo ne- randi... Tačiau nereik išgerti paskutiniojo stikliuko, po kurio jau susuktų galvą. Ir šiek tiek valios. Karčemų, kavinių nemėgau, nelankiau.

Daug tekdavo išgerti, kai buvau Vyriausiojo savitarpinės pagalbos komiteto pirmininku — su tais vokiečiais. Nė karto nebuvau girtas. Pamatau, kad mano norimas nugirdyti jau gatavas, tuoj kaip ranka viską nuimdavo ir su kitu iš naujo vėl galėdavau gerti. Jei susirūpini begerdamas, tuoj viskas išdulka.

Pačiūžos. Besimokydamas Palangoje, nusipirkau pačiūžas ir išėjau mokytis čiuožti. Nuėjau prie tilto ant Ronžės ledo.

Tik atėjęs pamačiau aukštynelką begulintį mokinį Rumšą (paskui jis buvo lenkų pulkininkas) su pradaužta galva, o aplink galvą didelis kruvino ledo ratas. Guli it negyvas. Tai padarė man baisų įspūdį, pasukau namo. Čia pat pardaviau Oželiui pačiūžas ir daugiau nebemėginau mokytis čiuožti.

Liepojos gimnazijoj buvau išrinktas aštuntos klasės mokinių čiuožyklos vado- vu. Čiuožykla būdavo ruošiama prie de Boure vilos ant Švanenteicho. Tais metais (1906-1907) tebuvo galima čiuožti vienuolika dienų. Nebaigi apleisti vandeniu, kad ledas būtų lygesnis, kai tuoj atodrėkis, vos vėjui nuo jūros pūstelėjus.

Realinės mokyklos mokiniai apipildavo vandeniu tuščią sklypą — ir čiuožy- kla. Bet ten atidrėkus, tuoj žemė pasirodo. Gimnazistai, nors ir ant minkšto, bet vis tiek ledo, ir vandeniui apsėmus galėjo kiek pasivažinėti.

Kad išlaikyčiau egzaminus į antrąją klasę, pasižadėjau tris kartus Birutės kalne koplytėlę keliais apeiti. Išlaikęs egzaminus pavasarį, vis ant sąžinės lai- kiau pažadą neatlikęs. Rudenį atvažiavęs į Palangą, prikalbėjau draugus eiti į Birutės kalną — tai buvo, atrodė, labai toli - mišku ne visuomet tegalėjai nueiti. Dabartinio parko vietoje audrų metu didelės balos. Parkas ir rūmai baigti tik 1902 metais. Atėjome, aš įbėgau į kalną ir, kol draugai įlipo, aš jau buvau apma- kaliojęs tris kartus keliais aplink koplytėlę. Draugai pastebėjo, kad kelnių keliai buvo molini, ėmė juoktis, kad aš keliais ėjęs.

Muziejaus archyvas

4]

Mėgstamas mūsų žaidimas, kai antroj klasėj buvau, — „kerapėžą“ mušti. Aplink —- daug mokinių butų (gyvenome visi trys Niemčinavičienės „eglutėj“ Daukanto gatvėje). Pastatyta, sakysim, pušies viršūnė. Vieni mėto lazdomis, no- rėdami tą viršūnę nuversti, kiti lazdas pasiimti bėga, — tai galima, kolei kerapėža guli, — o vienas su ilga vytim stengiasi paliesti lazdų ėmėjus. Vyties paliestasis kerapėžai stovint eina saugoti, o saugojęs eina prie lazdų.

Gaudėme vėžius Ronžėj, klebono lauke. Kažkas pagavo didelį vėžį — tas taip ir gnaibosi su savo žnyplėmis. Prikišau prie Aniceto Kerpauskio (paskui turėjo savo vaistinę Kalvarijoje) ausies, kad sužnybs, — oi, buvo strioko!

Rudenį eidavome sodus krėsti. Klebonijoj buvo neaukštos kriaušaitės, bet gražūs vaisiai. Aš saugoju, o Oželis skina. Sušukau pavojų — kai šis ims bėgti; reikėjo per tvorą lipti — maišas ir išplamsėjo. Gerų slyvų būdavo pas Milevičius. Vaistinės sode — riešutai. Buivydo obuoliai, Sėleno kriaušės, Klimavičiaus sly- vos, altarijos obuoliai... Žinojome gerai, kame kas auga.

Būdamas ketvirtoj klasėj, gyvenau pas Nemiričių — kun. Viksvos (paskui klebono J. Šniukštos) namuose. Antrame namo gale buvo pradžios mokykla. Po dešimtos valandos, kai jau paprastai mokytojai nebelankydavo mokinių butų, aš imdavau dirbti papirosus. Nusiperki taboko 1,8 svaro už 9 kap., gilzių „koi- liu“ su dovanomis, padirbi popieriaus ir parduodi po tris kap. už 10. Kiek to pelno buvo — tiek, bet dovanos iš gilzių ir pačios gilzių dėžutės palikdavo. Be- dirbant kitos gilzės suplyšdavo, tai tokį papirosą surūkydavau. Labai prisirū- kydavau, bet rūkyti neįpratau. Paskui nebesipratinau. Tokį papirosų pardavėją vadindavo figelmanu.

Pas Nemiričių reikėjo mokėti už visą išlaikymą 9 rub. 50 kap. per mėnesį. Aš buvau buto vyresnysis. Pusę metų nieko nemokėjau. Buvome 16 mokinių. Prie- klasėj mokėsi Nasvytis (paskui tapęs gydytoju). Mano pavaduotojas — K. Oželis. Ir tada jau jis buvo stambus ir didelis. Sykį kažko žodis po žodžio ėmėva smar- kiau kalbėtis. Jis ilgai nelaukęs kaip mes visą savo krepšį, pilną knygų, man į veidą. Pradaužė viršutinę lūpą ir vieną dantį įlenkė, o kitas dėl to iškilo. Ir dabar tokią „deformaciją“ tebenešioju. Ūmus buvo, staigus žmogus.

Su Nemiričium dirbova paukščių iškamšas. Gana vykusios išeidavo. Žmona jo buvo kurčia, labai aukšta. Dažnai mušdavo vyrą, tas neaukštas. Ji su kumš- čiu iš aukšto smogdavo, o tas susikūprinęs traukdavosi atbulas ir tik kantrybės netekęs įstumdavo žmoną į jos kambarį.

Mažoji seminarijėlė. Daug lietuvių mokėsi Palangoje - prezidentas Antanas Smetona, prof. Kairys, adv. Rapolas Skipitis. O žemaičiai visi pradėdavo moky- tis Palangoje. Kasmet keturias klases baigdavo ne mažiau kaip dvidešimt moki- nių. 1886 metais progimnazija pakeitė dėstomąją kalbą — iki tolei buvo vokiečių kalba, o nuo tų metų — rusų.

Muziejaus archyvas

42

Vien skaičiuojant nuo 1886 iki 1914 metų, bus baigę daugiau kaip 560 žmo- nių. Tegu iš to skaičiaus būna 4 procentai žydų, vienas kitas rusas, latvis, vis tiek lietuvių apie 500. Dauguma jų vėliau buvo kunigai, vaistininkai.

Kolei „Palangos nebuvo“, žemaičių vaikai mokėsi Paurupy (Rukiavoj) — 20-25 kilometrai nuo Palangos Liepojos link, netoli jūros. Čia buvo kažko- kia mokykla, kažkoks mokytojas, kuris paruošdavo jaunuomenę egzaminams į kunigų seminariją. Daug senųjų kunigų sutikdavai, kurie buvo šitaip kuni- gais tapę.

Kai ėmė kalbėti, kad steigs gimnaziją, aš dar Palangoje tebesimokiau. Sykį, kai važiavome per Karteną, prieina moterėlė ir klausia tėvo: „Kad jau nebeužil- go iš Palangos parvažiuos gatavi kunigėliai, nebereikės bevargti po tas tolimas keliones. Gerai, kad tą mažąją seminarijėlę padarys tikra kunigų seminarija.“

Ir tik po gerų dešimties metų, 1913-aisiais, Palangos progimnazija virto gim- nazija. Buvau pirmosios penktos klasės auklėtojas. Pirmas fizikos kabineto vedė- jas — nuo šeštos klasės jau fizika būtų pradėta dėstyti. Tuo tarpu už 2000 rublių buvo iš Max KOHL parsisiųsdinta priemonių. Iš viso buvo skirta 14 000 rublių. "Turėjome sandėlį priemonėms, mažą dirbtuvėlę, kambarį mokytojui ir klasę. Deja, dar ne visi aparatai tebuvo iš dėžių iškraulioti, kai užėjo karas. Į gražias aparatų dėžes dėjome baltinius ir kasėme į žemę, manydami, kad karas ilgiau kaip mėnesį nesitęs. Ruskis žadėjo vokiečius „šapkami zakidatj“, kaip anuomet japonus.

Liūdna buvo žiūrėti, kai Palangą apleido pasienio įgulos vadas, rotmistras Teleginas su savo 30 kareivių. Apipylė avižų atsargas žibalu ir išjojo Kretingos link, vis tiek spėjęs ir tas sugadintas avižas parduoti. Taip jie ilgokai buvo ma- tomi tiesiam Kretingos kely, kolei dingo už Virbališkės kalnelio. Keletas mūsų dar ilgai stovėjome, tada Liepojos-Klaipėdos-Kretingos gatvių sankryžoje, prie gimnazijos ir bažnyčios kampo. Atrodė, tuščia liko Palanga, be jokios apsaugos, be gynėjų. Nepuolė vokiečiai, kad ir nė vieno kareivio nebuvo. Dar mūsų valdi- ninkai, neišskiriant ir gimnazijos direktoriaus V. O. Zaico, sykį vyko į Nemirse- tą, daužė ten langus, pjaustė pagalves — leido plunksnas lauk ir girtutėliai grįžo.

Iš kur pramokau lenkiškai. Tėvas mokė mane „ministrantūros“, kad galė- čiau mišioms tarnauti. Eidavom sekmadieniais į bažnyčią - į Žlibinus. Po visam šventoriuje tėvas ilgai kalbėdavo su Antanu Daukantu, žinoma, lenkiškai. Gir- dėjau klausimus į tėvo žambą vyniodamasis, nes nusibosdavo stovėti.

Vėliau Palangoje, kai gyvenau pas Nemiričių, kuris nemokėjo lietuviškai (bu- vęs grafo girininkas ar eigulys Polesėj), abu su žmona blogai ir rusiškai kalbėjo, o tarp savęs ir su sūnum tik lenkiškai šnekėdavo, ir aš pramokau. Jiedu dažnai bardavosi, žmona buvo gerokai kurčia, tai šaukdavo visu balsu — prisiklausyda- vome ir nenoromis lenkiškų žodžių.

Muziejaus archyvas

43

Liepojoj gyvenau pas Jazdauskienę (Kuzavaitė iš Jodėnų prie Plungės). Pas ją gyveno komercinės mokyklos mokiniai Girdvainis, Kontautas ir gimnazistas Rogol-Kelpša. Prie stalo ir šiaip tarp savęs tik lenkiškai kalbėjo. Dvejus metus išbuvau.

Peterburge, gyvendamas pas brolį, girdėdavau brolį su žmona tik lenkiškai šnekant, nes ši lietuviškai nemokėjo. Taip pat ir pas brolienės seseris (Navic- kienę, Vyšinskienę) — tik lenkiškai. Vyšinskis blogai lenkiškai kalbėjo — buvo ukrainietis. Kažkodėl brolis Vyšinskio nemėgo, todėl pas mus ateidavo tik vai- kai su motina, kurie vien lenkiškai tekalbėjo. Mat Gurklevskaitės, nuo Kupiškio kilusio Nikolajaus kareivio dukterys, tėvui apnašlavus augo prieglaudoje (prie Šv. Stanislovo bažnyčios, Vasiljevo saloje), kur viskas lenkiškai buvo tvarkoma. Pas brolį daugiausiai lenkiškai ir pramokau. Net vaidinau vienoje komedijėlėje Navickių namuose ir jokiu būdu negalėjau ištarti: „Ja ci tak szczę..“

Prireikė man lenkų kalbos, kai buvau Stepono Batoro universiteto Vilniuje valdytojas. Su nemokančiais lietuviškai kalbėjau lenkiškai. Vertėjo neturėjau. Čia teko visą laiką įsitempusiam būti, o kai aš įpykęs, moku susivaldyti ir tuo- met, pasirodo, geriau galiu savo mintis ir lenkiškai išreikšti. Žinoma, su klaido- mis kalbėjau. Prajuokindavau iš Lietuvos kilusius studentus (atstovus, atėjusius visokiais savo reikalais kalbėtis, skųstis... išmetinėti), prikišdamas jiems šališ- kumą, neapykantą lietuviams, kad jie savo gimtojo krašto žmonių kalbos ne- mokėjo. Man juk ir svetima, bet aš be neapykantos lenkams ar jų kalbai — kalba graži, gera, tik gaila, kad neturėjau progos jos gerai išmokti. Būkime lygūs, tegu ne skaičiumi, bet žmogiškumo, pakantos akimis žiūrint, ypač akademikams, plataus horizonto žmonėms, susigaudantiems (turintiems susigaudyti) žmonių santykiuose, turintiems kiek ir istoriją, pažinti, praeities santykius, sugyvenimą, reikia kaimynų kalbą mokėti.

Mokslas Liepojoj

Baigiau Palangos progimnaziją (keturias klases) 1903 metais.

Penktoj klasėj Liepojoje turėjau kiaurą dvejetą iš rusų kalbos. Pataisa. Tėvas sako, važiuok į kunigų seminariją. Į Kauną jau buvo pavėluota. Sakiau, jei ne- išlaikysiu pataisos, važiuosiu į Peterburgą.

Savotiška tragedija šeimoje. Brolis išstojo iš seminarijos maždaug prieš Ka- lėdas. Kur tau, čia visi jau sakė kunigėlis kunigėlis. Dabar ir sesuo paskubom ištekėjo, pasijautusi nebebūsianti kunigo seserimi. O aš parvažiavau su pataisa. Dar galėčiau šeimos garbę išgelbėti stodamas į kunigų seminariją.

Išveždamas rudenį, tėvelis davė Telšiuose tris rublius ant kelio, išgėrėva šnapso už 17 kapeikų. Pasikalbėjova, kolei diližano arklius pakinkė į Mažeikius. Atsisvei-

Muziejaus archyvas

44

kindamas tėvas sako: „Matau ir iš tavęs nieko nebus; neturiu pinigų, čia Onutei reik pinigų, skolos įsigavau Petrui bemokėdamas, daugiau iš manęs nebegausi.“ Padėkojau ir išvažiavau. Važiuoti reikėjo naktį, lijo. Rūpestis dėl pataisos. Dar didesnis dėl lėšų. Važiuoju ir galvoju įsikniausęs. Tamsus pravažiuojamas miškas, vos įstebimas apsiniaukusiam danguje. Bet ypač paveikė mane diližano skamba- las. Arkliai eina savo įprasta vos gyva ristele. Ratų tekiniai, praspaudę įmirkusią žemę, atsitrenkia į akmenukus, girgžda žvyras, o skambalas vis derlyn-derlyn, derlyn-derlyn. Taip, manau, žydo arklys, veždamas nuo Telšių į Mažeikius su per 40 kilometrų už 1 rb. 25 kap. vieną keleivį, tikrai eina derlyn. Tebėra ir šiandien ta skambalo (kalakolčiuko) daina mano galvoje. Ir kokių tik minčių ji nesukėlė!

Pataisą išlaikiau. Šeštoj klasėj vėl kiauras dvejetukas iš rusų kalbos. Kalte iš- kaldavau literatūrą. Išmokdavau ir tuos senosios literatūros paminklus, kurių atmintinai žinoti nereikėjo. Rašto darbai — dvejetas ir dvejetas. Ne sintaksė. Ne- sugebėjau rusiškai prasilaužti galvoti. Gramatiką ir sintaksę mokėjau, sakinių nagrinėjimas ėjo kaip nereik geriau (visuomet turėjau pamokų ir buvau labai įgu- dęs). Tiesa, knygoms skaityti neturėjau laiko. Jau trečioj klasėj būdamas, mokiau aritmetikos R. Skipitį - būsimą advokatą, Lietuvių sąjungos Berlyne pirmininką.

Parvažiuoju namo, vėl tas pats, — važiuok į seminariją. Mokaus. Skaitau ne- daug, bet kiaurai viską nagrinėdamas — ir gramatiką, ir sintaksę, ir mintis. Pa- čią literatūrą tereikėjo tik kartoti — viską mokėjau.

Išlaikiau pataisą į septintą klasę. Tiesa, septintoj klasėj ir mokytojas pasikei- tė, gavau penketą. Ir rašto darbai tarp pirmųjų, ypač kai duodavo filosofinius klausimus. Ir aštuntoj klasėj kiauras penketas. Per egzaminus už rašto darbą — ketvertas, ketvertą gavo ir A. Vabalas, L. Pruseika — trejetą. Kitų visų gal pora trejetukų, o šiaip vis dvejetas ir dvejetas. Bendras visų dalykų pažymys — 4,75. Tik lotynų kalbos — trejetas. Trūko išsilavinimo, „apsitrynimo“. Kaimas, aklas kaimas. Nors kaime ir pirmas, ir bėgau greit, ir viską mokėjau dirbti, ir liežuvį turėjau ploną ir ilgą, beveik visas kantičkas iš atminties mokėjau, dainų, kurios iš lūpų, visas mokėjau ir dainavau. Ir pasakų tiek ir tiek. Ir visokių talaluškų, minčių, priežodžių, mįslių. Taip ir dauguma. Užtat, ko pakako tik iš knygos išmokti, tai ir sekėsi. Matematika labai gerai ėjo. Per brandos egzaminus pirmas padariau algebrą, pirmas ir geometriją, ir trigonometriją.

Septintoj klasėj besant, atėjo 1905 metų revoliucija. Mokslas sustojo. Va- žiuoju namo. Šiaip taip parsikrapštau iki Telšių. Čia sutinku Petreikį — kartu su tėvu buvo valsčiaus teisėjai Žarėnuose. Petreikis sako: „Važiuojam pas mane, o aš paskui tave iš Smiltynių nuvešiu namo.“ Sutinku. Nuvažiavę gražiai pasi- kalbame — turėjau su savim visokių proklamacijų, knygučių. Rytdieną Petreikis važiuoja turgun į Telšius ir mane pasiima. Privažiavęs prie kryžkelės Telšiuose Lieplaukės link, išlaipina ir sako, dabar kelią žinai, pareisi pėsčias. Kelią žinau, bet 28 kilometrai. Diena buvo Panelės Šventosios (1905 m. sausio 8 d.).

Muziejaus archyvas

45

Einu. Lieplaukė. Kontaučiai, Žlibinai. Jau brėkšta. Einu takais. Tuoj už ka- palių lieptas per malūno prūdalį. Buvus patvinusi upė. Iš šios pusės lengva už- lipti ant iškelto liepto, bet antroje pusėje visa pieva iki kalno ledu apšalusi, o virš ledo vanduo. Nusiaunu pusbačius, nusivelku kelnes, brendu. Apačioj slidus le- das, vandens vietomis aukščiau kelių. Apie 200 žingsnių. Anoj pusėj kalno šlaite ant akmens atsisėdęs apsiaviau kojas ir skubu toliau. Takais ir arimais negalima eiti - klampu, smunka kojos į atitirpusį pašuolį, reikia dirvų pakraščiais, ežiomis eiti. Grioviai ir įdubimai pilni sniego, kuris vietomis kelia. Neapsižiūrėjęs, o jau tamsu, patekau į markalę - įkišau koją dugno nesiekdamas. Jau rėpla beišlipau.

Vėlokai parėjau namo. Nusigando namiškiai ne laiku sulaukę sūnaus palai- dūno. Visai panašiai kaip brolis kad parėjo iš Palangos, kai mokiniai atsisakė rusų kalba maldą kalbėti ir kai juos vakare iš Palangos išvarė, mat neturėjo paso svetimoj gubernijoj gyventi.

Septintą klasę baigiau be pataisos ir aštuntoj iš rusų kalbos turėjau penke- tą. Palengvėjo ir pragyvenimas. Kiek padėjo brolis ir pats daugiau uždirbdavau. Buvau įsigijęs gero repetitoriaus vardą. Ypač aštuntoj klasėj - negalėjau atsikra- tyti pamokų.

Pirmuosius dvejus metus Liepojoj, kol gyvenau pas Jazdauskienę, reikėjo brangiai mokėti, paskui perėjau gyventi pas Domicelę Bacevičaitę. Čia tik lie- tuvių buvo gyvenama, lietuviškai reikalai svarstomi. Čia politikos pramokau. Čia gyvendamas arčiau susipažinau su Maryte Kentraite, tuomet antrosios kla- sės mokine. Atvažiuodavo lietuvių veikėjai, buvę Liepojos gimnazijos mokiniai. Pradėjau vaidinti labdaringuose vakaruose. Pirmasis vaidinimas-monologas — „Ponaitis“. Atvažiuodavo gydytojas A. Garmus, advokatas G. Liutkevičius. Dvi seserys Liutkevičiūtės gyveno čia, mokytoja Antanina Liutkytė-Liutkevičiūtė- Valaitienė, mokytoja Tomkytė-Baronienė. Buvo kuriamos mokinių kuopelės, lietuviškai buvo mokytasi politinės ekonomijos, Kautskio programos ir t. t.

Aštuntoj klasėj (1907 m.) Liepojos Nikolajaus gimnazijoje buvome devyni: aš, Albertas Vabalas nuo Virbalio (Leo Pruseika, JAV), Anicetas Kazlauskas nuo Kupiškio (išprotėjo studentaudamas Peterburgo universitete, chemikas), Kazys Jonūnas nuo Balbieriškio (nebaigęs Peterburgo universitete matematikos, pulki- ninkas), Zigmas Pacevičius nuo Ventos (inžinierius, baigęs matavimo institutą Maskvoje), Adolfas Gluodenis nuo Telšių, Patausalis (inžinierius, Kijevo poli- technikos instituto chemikas), Zigmas Rogol-Kelpšas nuo Pacūnėlių (pravirto per egzaminus, veterinarijos gydytojas). Dar buvo Ivanauskas, bet jis dėjosi len- kas... Praleidau — Jonas Gricius nuo Papilės (pravirto per valstybinius egzami- nus Peterburgo universitete, matematikas, pulkininkas; po perversmo Valstybės banko tarnautojas, vyr. kasininkas). Tiesa, dar Juozas Stonkus iš Palangos (mo- kytojas, baigęs Kijevo universitetą).

Muziejaus archyvas

46

Marija Kentraitė — gimnazistė. Ignas Končius — gimnazistas. Liepoja, XX a. pr. Liepoja, 1907 m. gegužė. For. E. M. Jakubovičius For. E. M. Jakubovičius

Pasirinkome tiksliuosius mokslus.

1905 metų revoliucija daug ką apvylė.

Sykiu su mumis realinėje mokykloje mokėsi Stasys Arinkevičius-Eidrigevi- čius, baigė Rygoje politechniką, mirė tremtyje Vokietijoje, Zeligenštate, bene 1947 m. Vladas Jakimavičius baigė Veterinarijos institutą, Šenferas — agrono- miją, buvo miškų urėdas (lenkas, bet paskui sulietuvėjęs).

Gimnaziją su mumis baigė Juozas Steponavičius nuo Dotnuvos (sulenkėjęs, paskui vėl sulietuvėjęs, pulkininkas, Krašto apsaugos technikos skyriaus virši- ninkas).

Išsisklaidė iš šeštos klasės Povilanis, Vincas Šimkus-Šimkevičius (kareivis, buvo Sibire, gydytojas JAV, mirė 1960 m.), Petras Žilinskis (Pirmojo pasaulinio karo metu prancūziškų imtynių imtynininkas), Jasudas iš penktos klasės (mirė nebaigęs mokslo).

Mokytojai lietuviai: gimnazijoj — Zdanavičius, komercijos mokykloj — di- rektorius Vincas Čepinskis, Kajetonas Sklėrius (paišyba), J. Baronas (gamta). Realinėje mokykloje — Šliogeris.

Muziejaus archyvas

47

Neblogą rašyseną turėjau: ir greitai, ir aiškiai rašiau, gana glaustos raidės, talpus raštas. Sykį buvau paprašytas perrašyti hektografui originalą. Reikėjo skirtu laiku nueiti netoli šieno turgaus, į Senąją Liepoją. Namas senas, medžiais apaugęs, tolokai nuo gatvės.

Netrukau perrašyti. Ėmėme spausdinti. Pačiame darbo įkarštyje žiūrime — iš gatvės eina per kiemą „okolodočnyj nadzyratelj“. Iš mūsų lango kaip tik matyti. Dirbome antrame aukšte. Įėjo į prieškambarį. Girdime, lipa į antrą aukštą. Šei- mininkei sakome, kas ateina. Ši mus kiek nuramino, sakydama, neva jis turįs prie jos kokį ten reikalą. Padrąsinti nesulaikėme darbo ir spausdinome toliau. Policijos valdininkas buvo už sienos. Mes girdėjome jį kalbant. Buvo ir durys į tą kamba- rį iš mūsojo. Tai buvo 1906 metais, kaip tik vadinamosios mažosios revoliucijos metu, kone pačiame įpykime po 1905 metų, kai buvo malšinami sukilimai, vai- komi mitingai. Tuo metu tebėjo areštai, revoliucijos „likvidacija“. Būtume įkliuvę į sunkius nusikaltimus. Ir šiaip iš rašto galėjo susekti perrašinėtojus.

Tai nebuvo drąsa, tik baimės neturėjimas.

Ne sykį rašiau net gimnazijoj platinamus atsišaukimus — nesunku būtų buvę atpažinti rašyseną. |

Aštuntoj klasėj būdamas turėjau eiti pietų metu į fabrikus prakalbų saky- ti. Mano žinioje buvo kamščių fabrikas prie tilto, netoli Hasenpoto gelžkelio stoties ir Aleksandro gatvės, taip pat Berendo malūnas už Naujosios Liepojos parko. Dar turėjau vieną aukštesnio lygio būrelį — „Čortova derevnia“ (Velnių kaimas), tarp Naujosios Liepojos ir Karo uosto, kokie 2-3 kilometrai nuo mies- to. Čia reikėdavo eiti vakarais, nešti jiems literatūros ir kalbėtis jau su supratin- gais žmonėmis.

Einu sykį per tiltą mieste, aplink juostą užsikišęs gana daug knygų. Be gim- nazisto uniformos. Ant tilto krata: keletas policininkų. Einu, jau nebeatsitrauk- si. Klausia, ar neturiu ginklo. Sakau, neturiu. Kitas tuo tarpu rankas iškeldinęs aukštyn graibosi apie kišenius ir kojų tarpą pažiūri, kad nebūtų kas pasikabinta. Pakėliau rankas, įtraukiau pilvą, kad tos knygos nepumsotų. Pagraibė pagraibė ir nieko neradęs paleido. Karšta buvo. Į tas prakalbas reikėjo taip susitvarkyti: iš trečiosios pamokos galo atsiprašai mokytojo, pabėgi namo, persirengi. Nueini, pakalbi ir jau apie pirmą valandą vėl pamokoj, kaip nieko nežinodamas. Sykį per savaitę taip reikėjo. Vieną savaitę kamščių fabrike, kitą — Berendo malūne. Kas dvi savaites tas antrojo laipsnio ratelis ir kas savaitė saviauklos susirinkimai.

Lėšų turėjau, verčiausi pamokomis. Vis dėlto 17,5 rublio per mėnesį už visą išlaikymą su skalbimu. Pamokos man sekėsi. Metų gale sakiau, kad neturiu lai- ko, negaliu dirbti, turiu daug sugaišti su pamokomis. Tad man mokėjo po 25 rublius. Neatsimenu, už vieną ar už du mėnesius tiek esu gavęs. Manęs neno- rėjo paleisti. Sako, tikdavau klausytojams. Temos buvo maždaug tokios: pra-

Muziejaus archyvas

48

dinė vertė, dvarininkai ir jų darbininkai, uždarbio atlyginimas, moterų darbas fabrikuose ir t. t.

Būdamas septintoj klasėj sykį nuraminau streikuojančius mokinius, užsi- spyrusius dėl kapeliono. Tikybos mokėmės su realistais, kurie ateidavo į mūsų pamokas — pusė pamokos lietuviškai, pusė lenkiškai (ir čia prisiklausiau lenkų kalbos). Labai karštai tada kalbėjau. Patiko pasakymas — patys privirėte košės, patys ir ėskite. Tai buvo taikoma realistams.

Lavinimosi rateliuose jau pradėjau dalyvauti nuo šeštos klasės. Pradžioje ma- nimi nepasitikėjo, per metus prisižiūrėję pakvietė. Palangoj ketvirtoj klasėj, ir net trečioj, tekdavo lyg ir rately dalyvauti su Ulickiu, Galdiku, Urnikiu. Urni- kis patapo pradžios mokyklos mokytoju Plungėje. Jis buvo geras mano draugas, kaimynas iš Kapsudžių. Karo metu iš Veraus nuvažiavęs į Maskvą, į fizikos mo- kytojų suvažiavimą, gavau iš jo cukraus, bet tas cukrus buvo kačių apmaižio- tas, smirdėjo. Paskutinį sykį jį mačiau, važiuodamas su visa Palangos gimnazija iš Veraus į Kaukazo Stavropolį (dabar Vorošilovskas), Maskvoje. Buvo atėjęs į traukinį ir džiaugėsi Algirdu.

Patapęs mokytoju Palangoje pats davinėjau mokiniams lietuviškų knygučių, šiek tiek pamokydavau skaityti, rašyti daugiau apsipratusius, patikimus. Atei- davo pas mane arba aš nunešdavau eidamas mokinių lankyti kaip pirmos kla- sės auklėtojas.

„Nagaika“. 1905 metais Liepojoj buvo didelės darbininkų demonstracijos. Daug uosto darbininkų, didelis vielų fabrikas, daug malūnų, kamščių fabrikas, karo uosto darbininkai, didžiulės geležinkelių dirbtuvės ir kt. Painiojomės ir mes, mokiniai. Jei jau ne pačioj išsirikiavusioj minioj, einančioj gatvės viduriu su raudonom vėliavom, tai pakraščiais, užbėgdami miniai už akių ir palaukda- mi, kolei ims eiti pro šalį. Ėjome į mitingus. Daugiausia žmonių buvo iš gelžke- lių depo. Kalbėjo įvairiom kalbom. Kažkas sušuko: „Kazokai...“ Kalbėtojai nuo pakilimų susmuko žemyn. Kiti iššoko ir ėmė raminti. Man pasitaikė pakrašty į sienų iškyšulius įsikibus būti gana aukštokai — viskas matyti. Taip tie drąsuoliai ir nebesugebėjo ėmusios skirstytis minios besulaikyti. Tik įvairius obalsius ėmė visokiomis kalbomis pilti kaip iš maišo: „Šalin caro valdžia, šalin kapitalistai kraugeriai, šalin išnaudotojai, šalin caro satrapai, lai gyvuoja susipratęs darbi- ninkas, lai gyvuoja darbininkų vienybė, lai gyvuoja socializmas!“

Kazokai taip ir nepasirodė. Mitingas išsiskirstė įvairiom linkmėm.

Vieną dieną eisena išsitęsė per visą Liepoją. Vienas galas dar nebuvo išėjęs iš Naujosios Liepojos, o kitas jau buvo atsidūręs į pajūrį, prie ligoninės. Mokinys, Kretingos žydelis Hiršovičius, vėlėsi kažkame netoli pajūrio. Kazokas užšėrė jam per nugarą taip, kad jo gimnazistiška milinė trūko. Komercinėj mokykloj mo- kėsi Gaižauskis nuo Kuršėnų. Jis gavo gerokai per nugarą nuo kazoko, net kelis

Muziejaus archyvas

49

kartus. Įsižeidė bajoro vaikas, kad jam kazokas drįso per nugarą sušerti (nors stovįs mušamas bajoras neįsižeidžia), ir sugalvojo iš to kazoko „nagaiką“ atimti. Kazokų nedidelis dalinys joja gatvėmis. Gaižauskiukas eina šaligatviu ir laukia geros progos. Ilgai sekė jis tą kazoką. Pagaliau dalinys įjojo į skersgatvį už gim- nazijos kiemo. Čia staigiai ištraukė iš kazoko rankos bizūną ir šoko per tvorą į gimnazijos kiemą. Tvora buvo aukšta, jokio perėjimo nebuvo. Kazokai mato, kur jis bėga. Jie susiskirstė į dvi dali ir ėmė greitai siausti gimnazijos kvartalą. Kolei jie apjojo gana tolimus sparnus, Gaižauskiukas jau buvo išbėgęs iš gimnazijos kiemo ir kreivais skersgatviais atlėkęs į mūsų butą. Džiaugiasi, kvatoja ir vos įstengia pasakoti, kaip viskas atsitiko. Už praplėšto milinės pamušalo užsikišęs gerą kazokišką bizūną, kurio odoj įpinta storokų vielų — smūgiai gali būti itin aštrūs. Mūsiškiai nė vienas nebuvo gavęs, nors landžiojome visur, daugiausia, žinoma, kur mums nepriderėjo landžioti.

Gaižauskiukas laikė tą bizūną kaip relikviją kokią, kaip savo drąsos įrodymą. Paskui ėjome žiūrėti, kaip jis peršoko per tą aukštą lentinę gimnazijos kiemo tvorą. Sako, perlėkiau-.kaip paukštis. Ramiai, be kazokiškų akių, per tą tvorą ir pats Gaižauskiukas negalėjo peršokti.

Vaidintojas. Dar Liepojos gimnazijoj būdamas ėmiau deklamuoti, mono- logus sakyti, vaidinti. Esu vaidinęs „Mūsų gerasis“, kuriame vaidino ir Mary- tė Kentraitė, Žemkalnio „Blindą“, Vydūno „Ne sau žmonės“, „Valsčiaus sūdas“, „Nepadėjus, nėr ko kasti“ ir t. t.

Teko būti ir režisierium, Liepojoj ir Plungėj. Grimuoti, sceną tvarkyti — piešti langus, sienų paveikslus scenai. Režisierium būdamas ir sufleruodavau, tik bu- vau kitą pripratinęs mane į sceną išleisti, davus tam tikrą ženklą.

Plungėj vis vaidindavom per šv. Joną, senosios medinės bažnyčios (didžiausia medinė bažnyčia Lietuvoje) patroną. Tą dieną čia būdavo atlaidai, daug žmonių suvažiuodavo, daug kunigų. Seniau ir arklių jomarkas tą pačią dieną būdavo, paskui jį nukėlė į kitą dieną po atlaidų.

Labai malonu buvo ruošti vakarus Plungėje, klebonaujant kun. Jarulaičiui ir kamendoriaujant kun. J. Ruibiui. Ir visokios paramos gausi, ir alkanas vakarą iš miestelio neišeisi. Po repeticijų eidavau namo į Purvaičius, žinoma, naktimis.

Daug laiko esu sugaišinęs Peterburge. Tolimi galai, sunku surinkti vaidin- tojus ar choristus, prisiprašyti solistų. Visuomet sutikdavo dalyvauti Kipras Pe- trauskas. Mėgo jį žmonės už jo gražų balsą ir gerą vaidinimą. Neatsisakydavo vaidinti ir visuomet gerai jam sekėsi. Atsimenu, labai gražiai suvaidino Vijurką.

Ir Dotnuvoj mokytojaudamas padėdavau vaidintojams, greta V. Ruokio, ku- ris vedė muzikinę dalį. Dotnuvos padangės publikai pastatėme „Kainorių ir ma- lūnininką“. Turėjo didelį pasisekimą.

Muziejaus archyvas

50

Dviratis. Mano tėvas kelias ratas (po 3 metus) buvo Žarėnų valsčiaus viršai- čiu. Neblogai mokėjo rusų kalbą — ir žodžiu, ir raštu. Turėjo pažįstamų aukštų valdininkų ir Telšiuose. Priklausė ir prie valsčiaus teismo, kuris buvo sudarytas iš pačių ūkininkų — renksmų. Jie teisė iki tam tikrų ribų. Vienus sprendimus tuoj vykdė, kitus reikėjo siųsti zemskiui (policininkui), nes teismas sprendė dau- giausia pagal vietos papročius, o zemskis žiūrėjo, kad sprendimas neprieštarau- tų įstatymams.

"Teismo posėdžiai paprastai būdavo kas savaitę. Teismą sudarydavo pirmi- ninkas, du teisėjai ir sekretorius — valsčiaus raštininkas.

Į tokio teismo posėdį važiuodamas tėvas sako: „Važiuokiau abudu, tu nuva- žiuosi į Telšius dviračiu leidimą pasiimti, pagrįši ir važiuosiva vėl sykiu namo.“

Nuvažiuojame į Žarėnus. Tėvas pasuka į dešinę, Varnių link, prie valsčiaus namų, o aš kairėn — Telšių link. Nedidelė nuokalnė prieš Minijos tiltą. Gražiai bėga dviratis pro uriadniko namus. Šis, pamatęs dviratininką, šaukia: „Sustok, sustok!“ O aš dar labiau tokiu geru ir nuolaidžiu keliu paspaudžiau, kad už Mi- nijos tilto be vargo įlėkčiau į kalnelį.

Važiuoju ir toliau greitokai smiltėto kelio siaurais žmonių sutryptais pagrio- vio takeliais. Girdžiu už nugaros: tata-ta, tata-ta. Atsisuku — raitas uriadnikas. Spaudžiu dviratį. Jis vejasi. Kalnuotos vietos, — į pakalnę nulekiu kaip be gal- vos, į kalną varaus lengvu žingsniu. Paveja, klausia leidimo. Sakau, neturįs. Jis džiaugiasi auką aptikęs. „Kur važiuoji?“ — „Į Telšius.“ „Ko?“ — „Prie „Ujezdno- go načalnika“ dviračiui leidimui gauti.“ Netiki, vis įkandin mane lydi ir akylai seka. Privargęs jo arklelis dėl mano keisto važiavimo.

Važiuoju stačiai į „Ujezdnoje upravlenije“. Duryse sutinka pavaduotojas, sveikinasi ir sako: „Da da, vam razrešenije uže gotovo.“ Nustemba uriadnikas. Pavaduotojas klausia, ko tas čia atjojęs. Sakosi, mane atsivijęs, nes aš neturė- jęs leidimo.

Su pavaduotoju įėjova į raštinę. Išdavė man leidimą dviračiu važiuoti, su fo- tografija. Maloniai pasikalbėjova. Pasiteiravo apie tėvą.

Išeinu, uriadnikas dar tebestovįs — tebelaukiąs: „Barin, — sako, — gnal lo- šadku, na ovios, požaluista.“ „Juk aš neprašiau, kad mane lydėtumei...“ Daviau pagaliau pusę rublio.

Prie to leidimo Palangoje kibo Nikitinskis sakydamas, kad aš neturiu teisės važinėti Kuršo gubernijoj. Aš jam paaiškinau: jei būčiau dviračiu iš Peterbur- go važiavęs, tai būčiau turėjęs iš kiekvienos pravažiuojamos gubernijos leidimą gauti, o šiam gauti reik ištikimybės liudijimo, kurį duoda vietos žandarmerija.

Grįžęs į Žarėnus, radau uriadniką bekalbantį su mano tėvu. Tėvas dar pa- vaišino jį — davė alaus — bavarsko — išgerti. Butelis Šateikių alaus kainavo 3, o du buteliai — 5 kapeikas. Buvo konkurencija su Šiaulių „Gubernijos“ alumi.

Muziejaus archyvas

51

Kas dirbo, o kas atpildą gavo. Jau ir nuo seniau buvo mokinių ratelių. Vieni mokėsi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, kiti politinių mokslų pagrindų. Anks- čiau politinį ratelį vedė Mažylis. Atvažiuodavo Garmus, V. Slyžys, B. Untulis. Svečiai papasakodavo kokių naujienų iš lietuvių veikėjų gyvenimo.

Labai išjudindavo visus Gabrielis Liutkevičius-Liutkus. Jo tėvai gyveno Liepo- joj, o jis mokėsi Peterburge. Labai daug mėgo kalbėti, šiaip judrus žmogus, daug ko žinojo ir mokėjo papasakoti. Ir vakarus ruošiant jis padėdavo. Jo buvo visur pilna. Peterburge jį ir su labdariais, ir su mažturčiais, ir su studentais aptiksi. Vi- sur visus jis judino. Mirė jis Rusijoje jau po revoliucijos, sako, išprotėjo. Galimas dalykas: jo giminėj tokių buvo. Kažkaip drąsu su juo buvo kur eiti. Taip visur mo- kėjo šnekėti, kad kitiems ir sunku buvo įterpti. Ir mes buvome jo iškaišioti po lie- tuvių organizacijas, po fabrikus su prakalbomis. Ramybės jis niekam neduodavo.

Dar vienas ratelis buvo jau vyresniųjų, daugiau apsitrynusių. Jį vedė žydas, rodos, Bundo narys. Tas jau tikras partietis.

Jakimavičius ir Arinkevičius ėjo lenkiškų prakalbų sakyti. Arinkevičiui ne- pasisekė saldainių fabrike. Mes vis sakėme, jog reik pradžią gerai apgalvoti, o toliau įsikarščiuoti, ir eis. Prakalbų temas turėjome paruoštas. Tai Arinkevičius pusę prakalbos gerai išmokęs, sakosi, kaip žirnius atpylęs, o po to žodžio nebe- galėjęs tarti. Visos mintys jam toliau dingusios.

Sumetus į krūvą mūsų „nelegalųjį darbą“, susidarytų nemaža inkriminuo- jamosios medžiagos. Ypač kas mūsų buvo daroma 1907 metais, t. y. po 1905 metų, kai gyvenimas buvo kiek iš vagos išspirtas. O bevarydami jį į senas vėžes visokie pareigūnai turėjo daug darbo. Kadangi tuo metu jau kaip tik kai kurie iš mūsų ir tik po truputį tesėjome ardomąją sėklą, mūsų siūlų galai dar nebuvo visiškai pačiupti, bet jau mažai betrūko.

Baigę mokyklas 1907 metais, išsiskirstėme. Kaip tik tuo metu mūsų darbo banga buvo kuo aukščiausia. Jau sekliai buvę nebetoli. Domicėlės Bacevičaitės butas buvo įtariamas nuo seniai.

Po mūsų lietuvių liko labai mažai. Todėl mūsų bėdos pasidarė jų bėdos. Ant jų suvirto stebėtojų akys, ėmė energingai knisti ir suėmė Jeronimą Butkų. Pasė- dėjo paauglys, gavo mesti gimnaziją. Paskui vargo, kolei gavo brandos atestatą (Peterburge). Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo Kėdainių komendantas, paskui jau pulkininkas, Karo technikos tiekimo skyriaus viršininko Kazio Jo- nūno pavaduotojas.

Ne kariški mūsiškiai, bet kariais išėjo: Jonas Gricius — pulkininkas, bataliono štabo viršininkas, Kazys Jonūnas, Jeronimas Butkus — pulkininkai.

Muziejaus archyvas

52

Peterburgas

Baigėme gimnaziją, gavome brandos atestatus. Nesidžiaugėme, o nuliūdo- me, net iki ašarų — atsisveikink, išeik. Kur dėtis su tuo atestatu? Kur važiuoti? Ko mokytis? Kame? Iš kur lėšos? Nei pažinčių, nei pinigų svetimam, tolimam, dideliam mieste... Čia ir pažįstamų buvom susiradę — reikalui esant galėjo pri- glausti, sušelpti. Gana ir to, kad esi miesto maišaty ne vienas, kad sutinki bent matytą, nors tokį pat kaip tu, nieko neturintį. Tarp nepažįstamų — kaip miške, ar dar blogiau. Bijok į akis pažiūrėti... Toks tai lūžis pasirodė tarp vidurinės ir aukštosios mokyklos.

Man atvažiavus į Peterburgą (1907) ir įstojus į universitetą, buvo čia „Kru- žok dlia izučenija istoščenija kultūry Litvy“. Ne po daug tesusirinkdavo. Ateida- vo Vaclovas Biržiška, Šakenis, Žalys, Čiurlys, Antanas Graurogkas. Daugiausia kalbėdavo Biržiška. Tai buvo ne kas kita, tik socialdemokratų būrelis. Susirin- kimą tada dar galėjo lankyti ir kitų aukštųjų mokyklų studentai. Dar nebuvo bilietų su fotografijomis.

Buvau nusiteikęs išklausyti prof. E. Volterio paskaitas (jis buvo privatdocen- tas, dėstė lietuvių ir latvių senąją kalbą ir vedė rusų kalbos gramatikos praktinius užsiėmimus). Žinoma, man rūpėjo tik paskaitos. Pirmoj paskaitoj buvo trys klau- sytojai. Paskaitos turinys: latgalių tarmė. Ypač daug kalbėjo apie žąsis, žūsis, žon- sis ir t. t. Dvi valandas. Kita paskaita: tik du klausytojai, o antras jau naujas. Vėl kartoja tą patį. Trečia paskaita: trys klausytojai, vėl vienas naujas. Na, jei trečdalis klausytojų nauji ir antrasis klausytojas pereitoj paskaitoj nebuvo, tai vėl tas pats tu- rinys. Matau, nieko neišeis. Ėmiau pats klausimus uždavinėti. Tuoj aiškina, daug literatūros nurodo ir pažada kitą sykį daugiau atnešti. Ir atvelka krūvas knygų. Atsimenu, rašiau referatą apie naują Žemaičių būdo laidą. Pagrindinė ten jau pir- mam puslapy klaida - lietuviai ardavę su mediniais arklais, nešiodavę barzdas. O originale — arę... nešioję. Žemaitiškai tai reikštų: sako, kad jie arė....

Per metus pasinaudojau. Tiesa, paskui, kai likau vienintelis klausytojas, eidavau į Mokslų akademiją, į slavų skyrių, kur E. Volteris buvo bibliotekos vedėjas. Čia dažnai sutikdavau Būgą, Balčikonį, čia dirbo Voldemaras ir Li- sovskis — vienas aukštokų Stepono Batoro universiteto pareigūnų mano darbo universitete metu.

Gaila buvo, kad mūsiškiai taip nesidomi lituanistika. Sumaniau įtraukti į būrelį. Jį reikėjo pertvarkyti. Buvo sukurtas „Kružok litvoviedenija“. Mane iš- rinko pirmininku, nes aš sudarinėjau įstatus, rūpinaus vitrina, skelbimais, pra- nešimais. Pats skaičiau pirmąjį referatą — „Žemaičiuose“ (Šunų genamas per žemaičius). Buvo išspausdintas Lietuvos žiniose, 1911 m. 15, 17, 26, 27, 28, 29, 31, 32, 34, 35 numeriuose.

Muziejaus archyvas

533

Ignas Končius — Peterburgo universiteto studentas

Ignas Končius, Marija Gurklaitė ir Petras Končius Peterburge. 1911 m.

Muziejaus archyvas

54

Patiko turinys. E. Volteris sakė — visai kaip Donelaičio Merai. Paskui skai- čiau apie Lietuvių būdą ir dar kažką. Paprastai visi ginčai nukrypdavo į pažiū- ras. Daugiausia kalbėdavo Z. Toliušis ir J. Byla. Byla — vis Marksas, Engelsas, o Toliušis — prieš.

Vėliau pasikeitė tvarka: nebeįleisdavo kitų mokyklų studentų nei kursančių. Ratelis susilpnėjo. Tačiau politiniai klausimai vis dėlto nebebuvo taip aštriai svarstomi. Ir Būga skaitė. Tik Voldemaras buvo neįprašomas. Gyveno Volde- maras pas privatdocentą E. Volterį, nelyginant vaiko vietoje. Viskuo pertekęs. Ir valgio, ir patalpų, ir knygų. O kai Lietuvoje buvo ministeris pirmininkas, ne- sutiko duoti vagonų iš Peterburgo Volterio knygoms pargabenti. Knygas veltui atidavė. Taip dauguma E. Volterio knygų ir paliko Peterburge. Kad ir daug nu- davė mokąs, bet jo veikalų negirdime, nematome. Garbėtroška. Ir bolševikams užėjus, tuoj grįžo, manydamas vėl į viršūnes prasimušti. Tačiau kitaip išėjo. Kur tau bolševikai gerbs mėginusį į Lietuvą Urachą parsikviesti. Gaila, žinių turėjo, bet, anot J. Tumo-Vaižganto, apžergęs jas laikė ir su savim nusinešė, gero pėd- sako nepalikęs. Kažin ar vardą buvo gerą įsigijęs.

Visi rinkdavomės „Zachenta sztuk pignknych“ — lenkų klube. Čia Būga mokė mus lietuviškai rašyti, taisyklingai kalbėti. Voldemarą, rodos, tik vienai paskai- tai tepriprašiau. Jūs, vis kalbėdavo, neišmanote istorijos. Vis „jūs“ ir „aš“. Neti- ko mums tai. Būga buvo malonus, prieinamas, paprastas.

Cicilikai rinkdavosi kitur, dažniausiai pas J. Čiurlį arba „Lichačiovkoj“ pas Stauskaitę. Paskui čia ir Pečiulionis atsirado, dar gimnazistas.

Dažnai tekdavo visokiais organizaciniais klausimais lankytis pas A. Purėną. Jis jau buvo Pedagoginės akademijos klausytojas. Visuomet malonus, ramus, gerai patardavo. Nors lėtas, bet visus gerai pažinojo, sugebėdavo nurodyti, kaip prieiti, kalbėtis.

Bendrus susirinkimus, kai į universitetą nebejsileisdavo pašalinių, daryda- vome Aukštuosiuose moterų kursuose, kur mokėsi Chodakauskaitė-Tūbelienė, Vienožinskaitė-Purienė, Prakaitytė-Kutkauskienė-Kutkienė. Sėdėdavome sve- čių kambaryje tarsi atėję pas pažįstamas — prie atskirų staliukų po keletą, o čia bendras susirinkimas, apie 70-80 žmonių.

Bet „Būrelis“ ten nesirinkdavo. Tenkinomės tik universitetais. Susirinkimo metu įeidavo tarnautojas ir klausdavo vadovo (E. Volterio), ar nėra pašalinių, nors jau į universitetą įeinant visus tikrindavo į fotografijas žiūrėdami (bilietai buvo su fotografijomis).

Darbas, pamokos. Niekaip negalėjau pasilaužti gyventi pas brolį. Dideli ponai. Kur einame pas pažįstamus — vis ponai. Tuščias gyvenimas. Jokių rimtų pasikalbėjimų. Jokių tikslų prieš akis žmonės neturi. Kažko kitko norėjau gauti, sutikti. Žinoma, visa pas broliją atsilankanti žmonija — ne lietuviai. Buvau kaip

Muziejaus archyvas

55

parduotas. Nelabai temėgau ir savo pasirinkto mokslo. Medicina mane viliojo. Čia gražu, bet sunku, daug darbo ir galo to darbo nesimato.

Veržiaus į kažkokią laisvę, nors ir brolis, ir brolienė labai geri man buvo. Ve- džiojo mane, rodė, — ir operos, ir dramos, ir muziejai.

1908 metų kovo gale iš skelbimų susiradau pamokas Vitebske prie dviejų vaikų: vienas ketvirtos klasės — negabus, tingus; kitas, jaunesnysis, penktos kla- sės — gabus, darbštus, kiek paslaptingas. Maloniai mane sutiko, gražų kambarį davė. Su vaikais nebuvo sunku dirbti. Kurs mokėsi, tai mokėsi be priežiūros, o tas vyresnysis daug vilčių motinai neteikė. Bet šiaip jis buvo labai geros širdies, švelnus, klusnus, kai tik mokslo nelietė. O kur mokslas - kaip siena.

Vasaros metu išvažiavome į vasarnamį. Prie Dauguvos upės, Lužesnoj. Per keliolika žingsnių nuo namų upė. Gerai maitino. Gana ramus buvo gyvenimas. Man reikėjo ne vien mokyti, bet ir auklėti tuos vaikus.

Dauguva žemyn plaukdavo laivai. Aukštyn juos vilkdavo į plėškes įsikin- kę burliokai. Vairuotojas verčia laivą vagos viduriu eiti bei gelmėmis, o tie burliokai visi prie vienos vietos (netoli laivo snapo) prisirišę, kreipdavo laivą į pakraštį. Vilkti prieš vandenį labai sunku. Didesnius laivus vilkdavo kar- tais daugiau kaip dvidešimt vyrų. Pavandeniui visi susėdę plaukdavo žemyn. Tarpais pakraštys molėtas, klampus, akmenuotas, krūmais apaugęs. Virsdami ant nosies burliokai eidavo, dar kuolais pasiremdami — pasispiria, atsiremia, pasistumia. Žinoma, visi šiek tiek burnelę metę. Kur sunkesnėse vietose, kad į koją eitų, kad visi įsitemptų, dar zyzaudavo, o vairuotojas taktą šaukdavo. Liūdna burliokų išvaizda — molini, apiplyšę pro krūmus eidami, vis tos plėš- kės tampomi. Dažnai juos stebėdavome. Ypač vienoje vietoje, kur pavande- niui ledų buvo paverstas didelis alksnių krūmas, — kolei per to krūmo šakas burliokai ištąsydavo savo virves, baisu būdavo žiūrėti, kad laivas nepasileistų žemyn, nes, kolei vieni savo įsipainiojusias pavades nori atpalaiduoti, kiti turi ir už save, ir už kitus tempti.

Vaikai laimingai pasimokė. Vyresnysis pataisas išlaikė. Ir, sako, buvo matyti, kad jis surimtėjo, mandagesnis motinai pasidarė. Neva tai mano įtaka. Mokėjo po 20 rublių per mėnesį. Išvažiuojant davė 120 rublių, apmokėjo kelią ir pasiū- dino aulinius batus už 5 rublius. Labai nusisekę batai buvo.

Grįžęs į Peterburgą rugpjūčio gale apsigyvenau kartu su Griciumi Peterbur- go pusėje, Rybackaja 6. Daug dirbau besimokydamas, bet daug sugaišdavau ir organizacijose. Nesnausdamas padėjau vakarus ruošti, paskaitas skaičiau, vi- sokiuose universiteto būreliuose dalyvavau. Tolimi galai vaikščioti. Konkėms buvo gaila pinigų. Vis reikėdavo laiko naktimis pridurti. Ieškojau ir čia pamo- kų. Piešiau reklamoms nesudėtingus piešinėlius į laikraščius, buvau Obozrenije teatrov žurnalo bendradarbis, knygų ir enciklopedijų leidyklos „Prosvieščenije“ platintojas. Ir vis tiek sunku buvo išsilaikyti. Už universitetą nemokėjau, buvau

Muziejaus archyvas

56

Marija Kentraitė-Končienė. XX a. 1-2 deš. Ignas Končius - Peterburgo universiteto Fot. S. Schulz Fizikos-matematikos fakulteto studentas. 1910 m.

atleistas. O tai būtų sudarę metams iki 100 rublių, universiteto naudai po 25 rublius į semestrą ir už kiekvieną valandą (savaitę) honoraro mokesčio po 1 ru- blį. Būdavo daugiau kaip 25 valandos per savaitę. Antrojo semestro gale (1909) grįžau gyventi pas brolį. Tuo metu Peterburge siautė ypač stipri cholera. Mus, studentus, skiepijo. Skiepijaus ir aš, bet buvau gerokai apsirgęs.

Iš pamokų Peterburge ilgiausiai ruošiau vaistinės egzaminams Emiliją No- vickaitę, Jokūbo Novickio augintinę. Ta Novickienė-Sakalaitė rašė man mei- lės laiškus — tikrai buvo įsimylėjusi. Novickaitė ištekėjo už Klovos iš Palangos ir Tirkšliuose turėjo savo vaistinę. Ta pati Novickaitė važiavo automobiliu, kai prie Klaipėdos nušovė mano brolienę.

1911 metais susirgus tėvui, išvažiavau jo sarginti. Mirus tėvui, likvidavau tėviškėj ūkį. Mama išėjo „ant išimtinės“, o į tėviškę atsikraustė gyventi svainis Petras Gricius.

1912 metais rudeniop nuvykau į Peterburgą tęsti mokslų. Iki Kalėdų dar išlaikiau tris puskursinius egzaminus, o jau pavasarį 11 valstybinių. Valsty- biniams egzaminams ruošiaus kartu su Vladu Petronaičiu. Jis paskui buvo mano svainis, advokatas Kretingoje, nužudytas 1941 metais Rainių miškely- je prie Telšių.

Muziejaus archyvas

37

Besiruošdamu egzaminams, gulėdova ant vienos kušetės. Kai reik suktis ant antro šono, — siaura kušetė, — kalk, sakova. Vakare, kol snaudulys nepradėda- vo imti, teoriją mokėvos, o po to uždavinius spręsdavova, kad miegą išblašky- tų. Dėl to aš buvau labai suvargęs, kolei valstybinius išlaikiau. Kursai dideli. Pavyzdžiui, analitinės mechanikos kursas — daugiau kaip 1000 puslapių. Visus valstybinius egzaminus reikėdavo išlaikyti per vieną mėnesį, — išlaikėme per 27 dienas. Vieno neišlaikęs, turėjai visus iš naujo laikyti.

Man pasisekė. Jonas Gricius tada pravirto.

Studentaujant nebuvo nutolta nuo politikos ratelių. Čia taip pat Liutkus. Iš senųjų čia buvo Šakenis, Žalys, Čiurlys, A. Purėnas, P. Bugailiškis, Č. Petraške- vičius, J. Graurogkas, M. Pečiulionis, Vienožinskaitė, Prakaitytė, A. Liutkutė, J. Byla, K. Jonūnas, J. Gricius, Šulcas, Vaclovas Biržiška, T. Ivanauskas, atva- žiuodavo Paknys.

Vis buvo kalbama apie ėjimą į žmones. Kad ir nebūdamas karštas politinių idėjų šalininkas, vis tiek čia aš daug ko pasimokiau. Žmonės buvo gerų norų, geros širdies, rūpestingi. Visuomet gimtojo krašto reikalais užsidegę, su dide- liais norais turimas žinias skleisti tarpe tų, kurie nebuvo tokie laimingi, kad prie tų žinių pritilpti.

Universitete mano įsteigtas „Kružok Litvoviedenija“ politiniais klausimais jau lyg ir nebesirūpino. Smarkiai pakrypo į krašto pažinimą. Dar buvo mano sukurtas Lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos būrelis. Jis veikė minėtame lenkų meno mėgėjų klube. Nuolat skaitydavo K. Būga. Voldemaras neprisiprašomas ir labai išdidus.

Mitingas universitete. Tai buvo 1909 ar 1910 metais, o gal net 1908-aisiais Peterburgo universitete. Kažkokia proga vyko didelis mitingas. Kalbėjo visokių partijų studentai. Man nerūpi šiuo atveju rusų studentijos nuotaikas minėti, jų gražias kalbas, savotiškus polėkius pasakoti. Atėjo į galvą čia rūpimas atsitiki- mas, kai perskaičiau žinią apie pagautus slaptai į Palestiną važiuojančius žydus, kiek palaikytus Prancūzijos uostuose ir pagaliau prie Hamburgo išlaipintus. Lai- vų buvo keturi. Iš vieno laivo apylaisviai išlipo. Kitame priešinosi. Jėga juos iš laivo tempė. Buvo sužeistų, užmuštų, ir policininkų, ir žydų. Man atėjo galvon vaizdas, kaip iš to mitingo policininkai tempė lauk studentus.

Tuomet į mitingą pavėlavau. 500 žingsnių ilgio koridorius abiem pusėm buvo pristatytas „gorodovųjų“ — sostinės policininkų, ypač aukštų, stambių. Įėjau į salę. Pagal sieną pasilipau ant palangės (langas į koridorių). Per studentų galvas viską matau. Kviečiami skirstytis — neina. Pagaliau įveda į salę policininkus. Šie pro duris įėję pagal sieną gaubia salę, kurioje buvo ne mažiau kaip 3000 žmo- nių. Manęs nuo lango nenulaipino — palikau policininkų užpakaly, viską ma-

Muziejaus archyvas

58

čiau. Vadas įsako išeiti. Niekas neina. Mitingas, žinoma, sustoja. Kalbėtojai iš katedros, kaip bažnyčioj prie kolonos, nusileidžia į salę ir susimaišo su kitais. Kai neklauso išeiti, prie didžiųjų durų krūva policininkų ima pirmą pakliuvu- sį ir stumia lauk. Pradžioj gana sklandžiai ėjo, kol studentų buvo daug. Kai jų sumažėjo, prasidėjo tampymasis. Policininkai pagauna studentą už vienos ran- kos, o už kitos — studentai, ir traukia katrie sau. Žinoma, policininkai nugali. Atplėštas nuo savųjų studentas jau tarp policininkų. „Eik lauk.“ Tas neina. Jį pastūmėja. Šis vėl sustoja. Tada pro duris, laiptais žemyn. Prie rūbinės - „Kame rūbai.“ — „Nežinau“ — „Duok numeriuką.“ Randa policininkai studento kiše- niuose numeriuką, pagal kurį vyresnysis rūbininkas nurodo, kame rūbai. Taip studentą nustumdo iki rūbinės, apvelka, pro duris išstumia į gatvę, gatve stumia iki raitųjų policininkų - šitie neleidžia būriuotis gatvėje ir išsklaido.

Sumažėjus studentų, tas tąsymasis buvo ypač įdomus. Gal tarp šimto antro buvo studentas Jurgis Byla. Jis labai tąsiojosi, nepaduodamas draugų, ir pats ne- pasiduodamas. Apiplėšė jam „tužurkos“ rankoves. Suprakaitavęs, išvargęs, galų gale buvo kaip ir kiti į gatvę išstumtas.

Kai jau visai mažai bebuvo studentų, ėmė ir mus nuo langų traukti. Ir aš ne- pasiduodamas, stumiamas ir tempiamas per salę, laiptus buvau išvarytas.

Kitas atsitikimas vėl ar tik ne 1908 ar 1909 metais. Susikalbėjau su prof. E. Volteriu nufotografuoti etnografinės parodos Aleksandro III muziejuje lietuviškąjį ir gudiškąjį skyrių. Išėjau į tą parodą, o, pasirodo, universitete bu- vęs mitingas. Daug būta areštuotų, lietuvių taip pat. Būčiau ir aš pakliuvęs, nes mėgdavau landyti po pavojingas vietas. Ir į cypę pakliūti galėjau. Beveik visi su- imtieji arti savaitės pasėdėjo nuovadose, kol viską surašė, apklausinėjo.

Beje, fotografijos pasisekė. Formatas 12x 18.

Dar kitą sykį neišsisukau. Suvarė iš mitingo į akligatvį, čia pat prie univer- siteto Istorijos-filologijos fakulteto. Tikrino dokumentus, vienus sulaikė, kitus paleido. Mane paleido be kliūčių.

Kitą kartą ėjome per auditorijas nutraukti paskaitų. Prašome astronomijos profesoriaus Glazenapo, kad apleistų auditoriją. Neklauso. Sakosi neisiąs: ne studentai čia šeimininkai, čia mokslo įstaiga, o ne politinių aistrų vieta. Tuo- met kreipiamės į studentus: „Išeikite.“ Vieni išeina, kiti — ne. Jei prašomi neina, tai varu išvarome lauk.

Prašickis, labai griežtas analitinės geometrijos profesorius, prašomas apleisti auditoriją, pasakė neisiąs, prievarta nepasiduosiąs. Ir labai griežtai. Galiausiai klausytojai buvo išprašyti, profesorius paliko vienas.

Peterburgo Lietuvių studentų draugijos nariai buvo visų Peterburgo aukštų- jų mokyklų studentai. Tik varguomenė. Turtingesnieji, o tai buvo mūsų ponų

Muziejaus archyvas

22

* uo

Vydūnas su spektaklio „Tadas Blinda“ artistais pas Vaineikius Palangoje. Pirmoje eilėje trečias iš kairės — Ignas Končius, penktas - Vydūnas. Apie 1911 m.

vaikai, dėjosi į lenkų organizacijas, o gal buvo ir tokių, kurie tenkinosi „zem- liačestvom“. Baigę kuriame mieste vidurines mokyklas (gimnazijas, realinės, komercines), susispiesdavo į „zemliačestvas“. Atostogų metu ruošdavo vakarus savo miestuose ir gaudavo gerų pajamų. Aš jau Liepojoj buvau „zemliačestvos“ nariu. Pasiturį bajoraičiai į lietuvių draugiją nesidėjo. Nepasiturį, kurie neturė- jo savo organizacijų išlaidoms lėšų, dėjosi pas mus. Beveik tik ūkininkų vaikai.

Buvau revizijos komisijoj. Tą komisiją sudarė žydas, latvis, aš ir Steponavi- čius. Sykiu su juo baigiau gimnaziją, radau besėdintį antrus metus septintoj kla- sėj. Įsikalbėjome — nemokąs nė žodžio lietuviškai. Sakau, net ir pas papuasus gyvenant, vis reik žinot - „duok“, „duona“ ir t. t. 1921 metais gyvenau Dotnu- voje. Kasinėju daržely prie kelio. Prieina karininkas: „Laba diena.“ Tai Stepona- vičius bekalbąs lietuviškai. Ar ne Technikos tiekimo skyriaus viršininkas (paskui netoli tėviškės nusipirko dvariuką).

1910-1911 metais, kai buvau išrinktas pirmininku, buvo ar ne 151 narys. Metus papirmininkavau. Tėvui susirgus, vasario gale išvažiavau slaugyti ir besu- grįžau jau lapkričio mėnesį. Tik susirinkimų pirmininku būdavau. Daug sugai- šau sekretoriaudamas, o ypač pirmininkaudamas. Du kartus per metus būdavo ruošiami vakarai. Tačiau dėl tų vakarų tikrai po ištisą mėnesį tekdavo kiaurai

Muziejaus archyvas

60

Vydūnas su spektaklio „Tadas Blinda“ artistais ir Klaipėdos giedotojais pas Vaineikius

Palangoje. Pirmoje eilėje centre - Vydūnas, šalia Ignas Končius. Apie 1911 m.

Muziejaus archyvas

61

>> —L—

Artistai mėgėjai po spektaklio „Tadas Blinda“ pas Vaineikius Palangoje. Antroje eilėje pirmas iš kairės — spektaklio organizatorius Ignas Končius. Apie 1911 m.

Muziejaus archyvas

62

sugaišti. Ir prisilakstai, ir prisinervini būdavo. Tie ilgi galai: gyvenau Peter- burgo pusėje, Rybackajos gatvėje, o visi reikalai buvo Troickajos 10 (Pavlovos salė) ir Zabalkano pr. 20 — valgykloj, vadinamojoj „lenkų“. Ši valgykla buvo įsteigta Lietuvių labdaringos draugijos, įsikūrusios prie Šv. Kotrynos bažnyčios (Nevskio pr. 32). Draugija valdė ir visą bažnyčią. Paskui lenkai ėmė skverbtis. Ir bažnyčią užvaldė, ir tą studentų valgyklą. Mano laikais ten dar buvo mūsų atstovas — Aleksandravičius, Viekšnių vaistininko sūnus. Kiek vargo su choru, kol suprašysi jaunuomenę, kol prikalbėsi chorvedį — tai J. Kelpšą, tai S. Šimkų, o šis buvo stačiokas, aprėkdavo, kone kumštį po nosim pakišdavo, jei kuriam ar kuriai nepasisekdavo tinkamo tono išlaikyti. Tiesa, prie vakarų prisidėdavo A. Žilinskis (kažkada gelžkelių valdyboj tarnavo). Sykį kiek vargome, kolei su- radome baleriną, sutikusią suorganizuoti lietuvišką baletą.

Pats spausdinau (apolografu — panašus į hektografą, tik galėjo bet kuo rašyti, perduodavo spalvas) kvietimus - ir piešiau, ir rašiau. Piešiau skelbimus-plakatus. Visokius plakatus prie skrajojamojo pašto, gėlių, gėrimų kioskų.

Vakarai įdomūs būdavo, kai ateidavo kretingiškis grafas A. Tiškevičius ir Gavronskis — abu Valstybės tarybos nariai. Visuomet už programą duodavo po 100 rublių.

Programos irgi būdavo mano pieštos ir rašytos.

Bitės. Sykį jau temstant grįžau namo iš Palangos su dviračiu. Mama (didelė bičių mėgėja; tėvas visai prie bičių nesikišo) beleidžianti bičių spiečių į avilį, jau su lempa. Žemaičiuose paprastai avilių ieško, kai jau bičių spiečius ant šakos. Dėl to dažnai pavėluojama įleisti. Mama man: „Vaikali, kaip sau nori, aš nebegaliu, aš nebeįstengiu, daryk pats. Kaip išmanai...“ Dviratį įverčiau į dilgėlyną. Su- dulkėjęs, suprakaitavęs ėmiaus bites sidžysi, Jos nemato kelio, jau visai tamsu, lemputė menka. Ėmė visur man lįsti: į rankoves, už apykaklės, į kojų staibius. O čia reik judėti, — suspaudi jas - kanda. Mane taip sukrimto, kad jaučiau, jog, jei dar viena įkąs, išvirsiu iš kojų. Sutinau. Po trijų dienų viskas praėjo.

Po kokios dešimties dvylikos metų su Viktoru Ruokiu tyrėva Palangos kraš- tą. Prie Birutės kalno senos pušies drevėj, prie pat šaknų, užėjova bites. Jų lak- tas visai arti žemės. Ar aukštai jų koriai, parūpo mudviem. Paėmiau ilgą virbą ir ėmiau kišti į drevę aukštyn. Išlėkė viena ir įgėlė man į pat antakį. Kad bent kiek būtų sutinęs.

Kai parvažiavau iš Peterburgo sergančio tėvo slaugyti, man labai sekėsi bi- tės. Vieną šventadienį mama ėmė maldaknygę poteriams kalbėti, o aš pasisakiau bepoteriaudamas einąs gyvulių pastauninke apžiūrėti. Einu link Didpievio, kur buvo pūdymas. Girdžiu bičių spiečiaus ūžesį. Ėmiau svaidyti smiltėta pūdymo žeme. Perlėkė jos per tvorą ir susimetė į kazilo storio eglę alksnyne. Parbėgęs pasakiau mamai. Nusinešėva priemones spiečiui semti. Vargas buvo toj eglėj —

Muziejaus archyvas

63

nėra kaip laikytis — šakos laibos, nėra kur rėčio su semiamomis bitimis pasidėti. Susėmiau — nuleidau.

Iš seno bebuvo mūsų vienas avilys. O tą vasarą penkis spiečius suleidome. Dar vieną sulaikiau kažkieno pralekiantį spiečių.

Kariuomenės reikalai. Kai baigiau gimnaziją (1907 m.), tais pačiais metais man reikėjo stoti į kariuomenę.

Nuvažiavau į Peterburgą, kai jau sužinojau, kad esu priimtas universitetan, gavau pažymėjimą ir nusiunčiau į Telšius, kad atidėtų šaukimą, kolei baigsiu universitetą, pranešdamas, kad kariuomenės pareigas noriu atlikti būdamas aspirantu.

Išsiunčiau, ir ramus. Po kurio laiko tėvas rašo, kodėl aš neatsiuntęs pažymėji- mo iš universiteto. Kadangi neatėjęs šaukiman, dabar esu paieškomas ir suimti- nas. Tuoj parašiau manęs ieškančiam Varnių valdininkui piktą raštą, kad turbūt jie ten dar neatplėšė voko su mano prašymu. Neilgai trukus „okolodočnyj“ at- eina pas mano brolį į tarnybą (brolio tarnybos adresą buvau davęs), paduoda du popierėliu ir prašo pasirašyti. Viename popierėly buvo įsakyta mane, kaip besi- slapstantį nuo kariuomenės, areštuoti, o kitame — paleisti.

Baigęs universitetą (1913), nenorėdamas važiuoti į Sibirą mokytojauti (ten būčiau tuojau priimtas ir kartu laisvas nuo kariuomenės prievolių), padaviau prašymus į Vilniaus, Rygos ir Varšuvos mokslo apygardas mokytojo vietai gauti. Netrukus pasikvietė mane pas save Plungės žandaras dėl ištikimybės pažymė- jimo. Daviau jam 3 rublius. Labai buvo patenkintas ir, sako, bus viskas gerai, bet reik su kariuomene atsiskaityti, nes jei čia ir priimtų, neskirs tuoj „į etatą“, o kolei neetatinis, paims į kariuomenę.

Važiuoju į Telšius. Pas karinį viršininką, sako, esi užrašytas „po žrebiju“. Bet aš sakau, buvau užsirašęs aspirantu. Laiku atsiunčiau popierius. Ne aš kaltas, kad supainiojote. Sako, čia nesiginčyk, o tai išeis kaip su Adamkavičium, kuris gavo paties caro prašyti, kad priimtų į karo mokyklą (generolas Adamkavičius, miręs Broktone). Sako, po trijų savaičių yra skirtas atsilikėliams laikas, ir stok.

Kariuomenėj tarnauti nenoriu. Reik ieškoti kelių, kad išsisukčiau. Važiuoju į Vilnių. M. Sleževičius netarnavęs dėl gebėjimo nykštį iškreipti. Jam padėjęs dr. Pogodinas, karo gydytojas, kuris kažkodėl nenorįs, kad aukšto mokslo žmo- nės tarnautų paprastais kareiviais.

Važiuoju į Kauną. Einu pas advokatą P. Leoną, pas dr. Alekną. Nieko nie- kas čia negali man padėti. Nosį nuleidęs einu stoties link ir matau dr. Pogo- dino iškabą. Buvo jau po šeštos, o jis tepriimąs iki šeštos valandos. Skambinu. Atsiprašau, kad ne laiku. Pasisakau, koks mano reikalas: turiu globojamą seną motiną, ji nenorinti važiuoti į Sibirą, o tik ten tegaliu gauti etatinę tarnybą, šiaip turiu kariuomenės prievolę atlikti. Rodos, netinku. Akylai apžiūri. Sako,

Muziejaus archyvas

64

kad netarnausiu. Prašau raštelio į Telšius parvežti. Sako, vis tiek pas jį atsi- dursiąs, jie ten neatleis, — žiūrima labai griežtai. Duodu 25 rublius sakyda- mas, kad ne laiku gaišinau. Atmeta man 22 rublius. Tokios rūsčios išvaizdos, generolo uniforma.

O Plungėj agentas man buvo sakęs, jei Telšiuose gausiu baltą bilietą, tai su- mokėsiu 50 rublių, o jei pasiųs į Kauną, tai nieko. Telšiuose jau buvau pas gy- dytoją Brauhą - krikštytą žydą.

Atėjo stojimas. Plikas įeinu. Apžiūri. Sako, tinka. Še tau, manau. Susiz- grimbu ir sakau, kad aš nepristačiau gydytojo liudijimo, jog netinku — mano širdis nesveika. Kad skundžiuosi, reik patikrinti. Ginčijasi, kiek laiko duoti tyrimams Kaune.

Nieko nelaukdamas, važiuoju savo lėšomis į Kauną. Pakliūnu pas Pogodi- ną. Vaikščioju po ligoninės sodą su palaikiu chalatu, leido tik pasiimti savo kepurę ir prisisegti akademinį ženkliuką. Dar čia ligoninėj, tame pačiame vidaus ligų skyriuje, yra Segal — žydas, baigęs Rygos politechniką, o su ma- nim kartu — Palangos progimnaziją. Ligoniai ėmė pasakoti, kad ant jo užvil- kę marškinius vakar mirusio „barabanščiko“; šią naktį tas ateisiąs pasiimti. Ir tikrai, naktį ėmė girdėtis barabano muzika. Žydelis nelabai tebijojo, nors ligoniai ėmė būgštauti, kad jau greit ims jį už pakarpos, jei jis tų marškinių nenusivilks. Juokai, žinoma.

Į šeštą dieną Pogodinas atėjo anksčiau, gainiojo gainiojo mane ir vis rašė. Paskui atėjo dar du gydytoju, ėmė mane gainioti. Ir vis klauso. Tarėsi, ginčijosi, bet pasirašė ir išėjo. Toks jau paprotys čia buvo: duodi pusę rublio, felčeris duo- da tau nuorašą nurašyti. Originalas eina į Telšius, o nuorašas čia palieka. Taip aš ir padariau. Ir ko ten tas daktaras neprirašė, kokių jis tiktai trūkumų nerado.

Važiuoju į Telšius ramus. Sekretorius klausia, kaip. Sakau net nesidomėjęs — žinau savo sveikatos būklę. Be reikalo, sako. Mes čia nesiskaitome kartais su Kauno sprendimais.

Atėjo stojimo diena. Vėl pliką šaukia. Truputį paklauso daktarai mano širdį, pakinknoja galvomis. O bajorų vadas Hinzė, mano tėvo pažįstamas iš senų lai- kų, sako, gaila, jaunas žmogus, baigęs mokslus — ir invalidas. Apsidaryk, sako, gausi baltą bilietą. Iš džiaugsmo pamiršau, kurį drabužį pirma vilkti — išlošti dveji metai. Dabar galiu laukti, kolei gausiu tarnybą.

Gimnazijos mokytojas

Baigęs universitetą, atlikęs nuo kariuomenės, be kepurės vaikščiojau ir rie- šutavau. Ypač daug tą metą riešutų buvo. Padavęs prašymus į Rygos, Vilniaus ir Varšuvos mokslo apygardas, į Rygą ir pats nuvažiavau. Sužinojęs, kad globėjo

Muziejaus archyvas

65

Broliai Petras ir Ignas (dešinėje) Končiai. XX a. pr.

Palangos gimnazijos mokytojas Ignas Končius su žmona Marija Kentraite-Končiene. 1914 m.

Muziejaus archyvas

66

pareigas eina Bukovickis, įėjau pas jį. Jis sakėsi mane atsimenąs (aš buvau apygeris mokinys) ir pažadėjo man vietą, kai tik atsipalaiduos jo apygardoje. Padėkojau.

Grįžęs vėl riešutauju... Buvau į Palangą nuvažiavęs. Pasitaikė gegužinė. Su- sipažinau su būsimu uošviu, uošviene. Pasipasakojau, kaip gavau baltą bilietą.

Staiga gaunu iš uošvio žinią, kad Leskovecas, ar du fakultetu išėjęs, nesu- gyvendamas su žmona pasikoręs ant paklodės prie durų (Vaineikienės namuo- se, Kęstučio g., paskui Vaineikio). Sako, prašyk Bukovickio, tave paskirs. Mušu Bukovickiui ilgą telegramą.

Dvejetą savaičių išlaukęs ir negaudamas atsakymo, važiuoju į Rygą. Įeinu į įstaigą, sutinku Eugenijų Petrovičių Zaicą (man mokantis, jis buvo raštvedys ir klasės auklėtojų pavaduotojas). Sveikinu, sako, kaip tik jau pasirašytas tavo pa- skyrimas, eikiva, tuoj duosiu. Ėjo su reikalais prie Bukovickio, pasakė jam, kad aš esu. Pasikvietė, labai maloniai priėmė. Ištesėjęs savo žodį, bet, sako, man gaila tavęs, tu ten pražūsi, - pagadinsi savo karjerą. Sako, paaugęs esi, pats viską su- pranti. Palangoj vyksta rusifikacija, visuomenė sulenkėjusi. Esi lietuvis, negalėsi su savaisiais nesidėti. Jei ne vieni, tai kiti tave suės. Taip tėviškai, labai nuošir- džiai jis man ilgoką pamokslą pasakė.

Padėkojau, atsisveikinau ir popierį pasiėmęs džiaugdamasis išvažiavau.

Kaip vėliau paaiškėjo, Bukovickis buvęs parašęs Palangos gimnazijos direkto- riui laišką, prašydamas mane pagloboti kaip pradedantį mokytoją. Direktorius buvo Vasilijus Osipovičius Zaicas. Jis supratęs tą laišką taip, kad aš esu Buko- vickio skirtas slaptu pranešėju. Mat, sako, gimnazijos, be tiesioginių viršininkų, dar turėjo ir slaptus, kurie viską privačiai pranešdavo, kas dedasi.

Toks aš nebuvau. Bet tokia nuomonė apie mane padėjo, kai kilo nesusipra- timas su popu.

Palangoj teišbuvau vienerius metus, iki Pirmojo pasaulinio karo. Jei būtų tekę ilgiau Palangoje mokytojauti, kažin ar būčiau neįkliuvęs. Visai teisingai sakė Bukovickis — ir rusai čia rusifikaciją varo, ir lenkai lenkinimą.

Grafo įgaliotinio žmona Viršilaitė-Bakanauskienė nuo Medingėnų buvo di- delė lenkė. Jos sūnus buvo trečioj klasėj. Iš algebros rašto darbo gavo dvejetu- ką. O repetitorių turėjo beveik kiekvienam dalykui. Rašto darbus aš taisydavau visus iš karto ir vertindavau labai atsargiai ir teisingai. Tas kleckais nušertas vaikas buvo tikras peckelis. Jo darbas buvo ir purvinas, ir su klaidomis. Atėjo motina, kilo didelis triukšmas. Žinoma, ir lenkiškasis klausimas! Sykį sutikusi mano būsimą uošvį mane išvadino chamu.

Dar prie manęs buvo pristatytas klasės auklėtojų pavaduotojas ir raštvedys Vasilijus Ivanovčius Krasnovskis. Jis ateidavo pas mane, pasivaikščioti išvesdavo, užsukdavo mokinių butus lankyti eidamas. Šiaip buvo visuomet lipšnus: dažnai pradėdavo visokias kalbas apie lenkus ir lietuvius, apie lietuvius mokinius, apie mokytojus. Buvau atsargus, jis iš manęs nieko nepešė.

Muziejaus archyvas

67

Teiraudavos visokiais klausimais mano nuomonės ir Voskresenskis — paišy- bos mokytojas, dar mane mokęs. Bet šis buvo didelis plepys, negilus žmogus, nuo jo nesunku buvo apsisaugoti. Su popu pažinčių nelaikiau. Su kitais moky- tojais irgi — tik oficiali pažintis.

Metams užteko ištikimybės. Lietuviškoji gyventojų dalis buvo mano pu- sėj. Turėjau pažįstamų ir artimų. Žinoma, daugeliu atvejų jie manęs nesuprato.

Nikitinskis. Nuvažiavęs į Palangą 1913 metais mokytojauti (tais metais buvo atidaryta penktoji klasė), apsigyvenau pas savo būsimą uošvį J. Kentrą. Kiek pa- buvęs, ėmiau lankyti įvairius valdininkus — reik juk susipažinti.

Vidaus reikalų ministerijos atstovas Nikitinskis ką tik buvo išsinuomojęs iš Pancerio butą (Gimnazijos g. 5). Nueinu, surdutą apsivilkęs, akademinį ženklą prisisegęs, peleriną užsimetęs, žvaigždėtą kepurę užsidėjęs. Įeinu į stiklinę verandą. Nikitinskis beišeinąs iš kambario nuo altarijos pusės. Pro jo kojas išsprūdo gražus rudas airių seteris ir ėmė mane pulti. Aš mojuoju ranką norėdamas jį kiek pabai- dyti ir sakaus, ko atėjęs: „Atėjau prisistatyti Vidaus reikalų ministerijos atstovui, esu paskirtas...“ — „Juk aš tave pažįstu, bet kokį tu turi reikalą prie manęs?“ Aš jam vėl pasakoju, ko atėjęs. Šuo vis puola, o jis vėl tą patį — ko aš atėjau. Trejerą kartų pakartojęs, pamačiau nesusikalbėsiąs (šuo vis puola), atsisveikinau ir išėjau.

Jis mane atsiminė, kai dar studentas būdamas ruošiau lietuvių vakarą, ir la- bai niršo.

Pamenu, 1911 m. suruošėme Plungėje vakarą su „Blinda“. Pasinorėjo ir Pa- langoje lietuvių gyvenimą parodyti vasaros metu kurortininkams, daugiausia lenkams. Klebonas Šniukšta sutiko duoti labdaringosios draugijos vardą — pel- nas ubagynui.

Reik leidimo ir vaidinimui, ir vaidintojams iš paties Kuršo gubernatoriaus. Padavėm prašymą. Rašomas ir hektografuojamas rusų ir lietuvių kalbomis.

Atvažiavau. Visuomet sustodavau pas dr. L. Vaineikį. Tik koją įkeliu, tuoj ateina Skudikis, blogiausias policininkas, Nikitinskio tarnas, — kviečiąs mane Nikitinskis. Nueinu. Piktas, blaškosi. Kas aš, ko čia mes norime. Kam tas vaka- ras? „Norime padėti labdaringajai draugijai lėšų parinkti.“ —- „Kam tai? Klebonui lėšų netrūksta. Kas tokie atvažiuos?“ — „Visi turime Kauno gubernatoriaus lei- dimus.“ Aš neturėjau, atvažiavau vėliau, - J. Ruibys išgėrė su Krilovu, Plungės pristavu, butelį konjako — ir viskas gerai. Anava, sako, buvo vakaras, kažkoks Janulaitis ruošė — visas pelnas nuėjo Ženevos spaustuvei remti. „To aš nežinau. Juk jie turėjo atsiskaityti, o čia klebonas viską pasiims...“ — „Tie lietuviai — visi šunsnukiai.“ Sakau: „Tamsta mūsų nepažįsti, mes nieko dar nesame padarę ir prašom taip nepravardžiuoti“. — „O tu, be to, dar ir studentas“, — įtūžęs pridūrė. Nuleidau rankas ir nutilau. Gubernatoriaus leidimas atėjo per vėlai - 3 dienos po leidime nurodyto laiko. Vakaras neįvyko.

Muziejaus archyvas

68

Artistai mėgėjai spektaklio „Tadas Blinda“ neleidus. Palanga, 1913 m.

Muziejaus archyvas

69

Palangoj buvo paprotys kalėdoti pas „ponus“. Visi susirenka, valgo, geria, preferansą lošia. Tegu dirbau tik pirmus metus, tačiau ir mane kviesdavo.

Tokie „kalėdninkai“ būdavo daugiausia po Kalėdų. Taip ir šį sykį per Gra- bnyčias kalėdojo pas Aleksandravičių. Tai buvo ypač malonus senukas, su ilga didele barzda, liesas, apie 70-80 metų, valstybės kontrolės pensininkas, pa- triarchu vadinamas. Birutės gatvėje, prie Ronžės, jis buvo nusipirkęs sklypelį, pasistatydinęs namuką. Lipdė iš molio ir popieriaus masės stovylėles, daugiau- sia pavargėlių žydų ir rusų girtuoklių. Lietuviai jam nesisekdavo, kaip jis pats sakė. Iš kiek liesesnės molio masės (daugiau popieriaus) lipdė paauksuotus rė- mus paveikslams, dėžutes siūlams ar niekniekiams. Piešė ir paveikslus aliejiniais dažais, — tai jam mažiausiai sekėsi. Žmona jo stora, maža, nešvari, spindinčiu veidu, apsirėdžiusi „arnotais“, kaip sakydavo palangiškės ponios. Neestetiškos išvaizdos ir iš stovylos, ir iš veido, ir iš apdaro — nemalonu būdavo į ranką bu- čiuoti, bet privalu.

Valgėme, gėrėme. Po vakarienės ir mane įtraukė prie vieno staliuko, kur lošė- jo trūko. Šiaip taip sutikau. Sėdžiu tad su tokiom trim poniom. Lošiu, jos man sunkumų nesudaro — galvosenos nereik įtempti. Prieina Nikitinskis. Man riesta, bet išlošti galiu. Jis mane, kaip naujoką, pasiperša pamokyti... Aš jam sakau, kad jo peršamas kelias mane be dviejų paliks, o mano jam nurodomas — su sa- vom išveš. Būsimasis uošvis mane buvo įspėjęs, kad tom poniom geriau praloš- ti, nes jos neturi pinigų, o ypač džiaugiasi, jei po kokį rublelį išlošia. Paklausiau Nikitinskio ir pralošiau. Parodžiau jam, kaip aš siūliau — su savom būč išėjęs. Čia buvo gardaus juoko ir pro tabako dūmų tirštus debesis, ir pro kepsnių kva- pus bei senų ponių „kvepalų“ smalkes, dar ir pro degtinės ir alaus svaigulį. Po to įvykio labai maloniai sveikindavos, visuomet sustabdydavo, pakalbėdavo, ranką paduodavo (tai buvo itin didelė garbė).

Šiaip jis buvo geru proferansininku laikomas.

Kai 1921 metais grįžau į Lietuvą, po kelių dienų atvyko Nikitinskis su savo Žmona pas uošvį testamentą rašyti. Lenda prie manęs bučiuotis. „Ne, - sakau, — Nikolajau Petrovičiau, praeities neminėsim, bet ir nesibučiuosim.“

Karo metu jis buvo kažkur Estijoj ar ne apskrities viršininku. Girtuokliavo. Pa- norėjo selterio, išgėrė amoniako ir išsiplikė sau gerklę. Nuo to ir mirė. Namą Mai- ronio gatvėje užrašė savo antrajai žmonai, buvusiai tarnaitei, pasiimtai iš Palangos.

Istorija su popu. Kai buvau penktosios klasės auklėtojas, buvo toks mokinys Pakulis, latvis. Išauklėtas berniukas, gerai mokėsi. Gyveno jis pas Sijlį, pradžios mokyklos ir gimnazijos dainavimo mokytoją.

Ketvirtoj klasėj buvo kitas latvis — antrametis, monopolio tarnautojo sūnus, rodos, Ozols. Jiedu abudu kartu vaikščiojo miške — parke su panom, o tas panas sekė Krasnovskis ir Maksimas (mergininkas, Nikitinskio pavaduotojas). Kras-

Muziejaus archyvas

70

novskis tai pamatė ir užrašė į baudų žurnalą. Bertainiui baigiantis, reikia posė- dyje pažymius už elgesį surašyti. Pakuliui, nors ir priešinaus, bet vis dėlto parašė ketvertą. Kai atėjo Ozolo eilė ir direktorius manęs, kaip auklėtojo, pirmo pa- klausė, kiek už elgesį, pasakiau: „Jei Pakuliui ketvertas, tai Ozolui trejetas (mat šis dar antrą įrašą baudos žurnale turėjo už tai, kad girtas gatvėje nuvirtęs buvo, to paties Krasnovskio pastebėtas).“ Popas kai ims pulti mane už tai (mat Ozolas buvo stačiatikis), išvadino mužiku, kas aš vakar buvęs, kaip aš drįstąs, - žodžių jis negailėjo. Aš prašau, kad pirmininkaujantis mane apsaugotų nuo tokių insinuaci- jų. Direktorius apsimeta mano prašymo negirdįs, o popas vis plūsta ir plūsta. Pa- galiau lotynų kalbos mokytojui Jurgensui užprotestavus, popas nustojo plūdęsis.

Rytojaus dieną po pamokų paprašiau direktoriaus, kad priimtų pasikalbė- ti. Parašiau prašymą, apsivilkau surdutą ir nuėjau. Rankoj laikydamas prašymą ėmiau sakyti, kad duotų man septynių dienų atostogas į Rygą nuvažiuoti, nes aš nebegaliu pasilikti mokytoju po vakarykščių popo Kolosovo užgauliojimų. Direktorius ėmė mane atkalbinėti, labai nuoširdžiai prašydamas neteikti pra- šymo, nes popas nieko negalįs padaryti be jo, viskas einą per jį, aš nepažįstąs popo ir t. t. Žodžiu, mane prikalbėjo. Nebevažiavau. (Su popu nesisveikinau nei gimnazijoj, nei gatvėj. Pirmą sykį prakalbėjova, važiuodami iš Veraus į Stavro- polį jau 1917 m., kai jis paprašė manęs batams tepalo. Turėjau tokio vandenė- lio — kelionėj labai patogu.)

Direktorius, pasirodo, bijojęs, kad nevažiuočiau, nes iš to Bukovickio laiško susidaręs įspūdį, kad aš būsiu tas, kuris apie gimnazijos negerumus pranešinės į Rygą. Tai paaiškėjo jau Veruje esant, revoliucijos metu, kai ir direktorius nebe direktorius buvo.

Nemėgo popo mokiniai. Katalikai nieko bendra su juo neturėjo.

Jau Veruje esant, kai buvau aštuntos klasės auklėtojas, popo sūnus, buvęs mano klasėje, nuduodavo manęs nepažįstąs — nesisveikindavo. Pasiūliau už tai sumažinti jam elgesio pažymį. Pasisakė popui. Su juo tada aš dar nesisveikinau ir nesikalbėjau. Atsikirtau. Tuomet buvau lygus kitiems, nes čia man jau sveti- mi mokiniai, nė vieno lietuvio — neprikibsi.

Popiukas paskui sveikinosi.

Kaip kartais įvykiai supuola ar pasikartoja.

Žmudckoje mužičjo. Dar man besimokant Palangos progimnazijoj, jau se- niai paišybos ir dailyraščio mokė Voskresenskis. Jo žmona buvo estė, turėjo du vaiku — abu mirė. Jis antroje klasėje ėmė mane ir sekmadieniais privačiai mokyti paišybos (tekviesdavo tik gabius, per visas klases 3—4 mokinius). Prikalbinėjo mane stoti į Vilniaus dailės mokyklą. Aš mat savo tėvo nurodomas mėgau pieš- ti anglim ant naujų daržinės, tvartų durų. Piešiau tetervinus su ilgom išpūstom uodegom. Man sekėsi.

Muziejaus archyvas

71

Piešimo mokytojas buvo geras žmogus. Kitam mokytojui vėluojant, būda- vo, stovi savo klasės tarpduryje ir vis bara triukšmaujančius. Įpykęs sakydavo: „Žmudckoje mužičjo, smarkači, mužičjo nesčastnoje...“

1914 m. gimnaziją evakavo į Verų Estijoje. Kai 1915 m. ten prasidėjo moks- las, lietuvio nebuvo nė vieno. Iš Palangos atvyko tik popo sūnus, direktoriaus žmonos brolis ir sargo sūnus.

Estukai malonūs, ramūs vaikai. Bet pasitaikydavo ir triukšmo, ypač prieš geografijos pamoką, nes mokytojas visuomet po skambučio eidavo į išeinamą- ją vietą, prieš veidrodį pastovėdavo, kad kiek galima daugiau nutęstų pamokos laiką. Vaikai ūždavo belaukdami. Voskresenskis, būdavo, juos ramina — jis te- turėdavo mažai pamokų ir vis ateidavo į gimnaziją savo klasės „auklėti“.

Kai įsikalbėdavome, sakydavo: „Čuchna nesčastnaja, čuchonskoje mužičjo,.... vot žmudjaki, tie byli poriadočnyje, kuda luče...“

1917 m. mus evakavo į Kaukazo Stavropolį (dabar Vorošilovskas). Ten nė vieno esto ir, žinoma, nė vieno lietuvio. Jis tada sakydavo: „Vot chorošyje mal- čiki byli žmudiny, presto prelestį, chotia i iz krestjan bolįšinstvo, a vse vospita- ny, podatlivyje... čuchoncy tak sebe, ničevo, dovoljno pariadočnyje... Vot eto kazačje prokliatoje, voriški, deti katoržan, žuljo nesčastnoje...“

Palangoje Voskresenskis vaikščiodavo su vokiečių kalbos mokytoju. Aš tada „švedukas“ dar tebebuvau, tik vienerius metus jis mane temokė, antroj klasėj. Ivanas Karlovičius Korfas buvo labai griežtas mokytojas. Sykį aš buvau gavęs perrašyti veiksmažodžių sein, haben ir werden visų laikų asmenuotes — 30 kartų. Tas pabaudas registruodavo antramečiai Urnikis ir Gedrimas (Palangos vargo- nininko sūnus, žuvo kažkur prie Dono, jau revoliucijos metu). Korfas — aukštas, su didele barzda, eina dideliais žingsniais, storą lazdą ant pečių kaip naščius už- simetęs, dar šuo — rudas, lašytas, su nukirsta uodega, ir Voskresenskis — nedide- lis, smulkus, mažais žingsneliais tripsi įkandin. Tas vokietis gyveno Jūros gatvėj, o Voskresenskis pas Okuločių, prie vilos „Mohort“. Tai Voskresenskis vienas nueidavo, paskui abu per miestelį ten ir atgal, ir Voskresenskis vėl vienas atgal.

Vaikams mirus, Voskresenskis kasdien eidavo į kapines, nuo jo buto bus geri 2 kilometrai. Kasdien, nesvarbu, koks oras.

Karas. Vestuvės su Maryte Kentraite turėjo įvykti 1914 m. liepos 22 d. Viskas buvo paruošta. Prinešta iš Nemersano (iš Karnovskio) visokių pirkinių. Jau ir gėlės buvo užsakytos — 50 baltų rožių už 10 markių. Liko tik mano lakerkos neparneštos.

Staiga karas. Viskas pasikeitė. Atidėtos vestuvės. Kuriam laikui išvažiavom į Želvius. Būdamas Vilniuj, Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime, nupirkau vestuvinius žiedus. Tuos žiedus ant batų užvarčių užrišęs vis su savim nešiojau.

Sykį pasklido gandas, kad vokietis renka kariuomenę ir jau nebetoli sienos. Nutarėm važiuoti į Želvius. Pakinkėme tokį siuntantį žemaituką — drigantą.

Muziejaus archyvas

72

Marija Kentraitė-Končienė prie Palangos Lurdo. XX a. 2 deš.

Vakarop išvažiavome. Aš su Prane su dviračiais, Zosė, Bronė, Marytė ir uošvie- nė — brikelėj. Neramu. Žmonės bėga ryšuliukais nešini. Penktos klasės mokinys Syrus (paskui kunigas) jau už Palangos beeinąs, per vieną petį persisvėręs narvelį su kanarėle, per kitą - knygas, apyvara surištas.

Artėjo audra. Visai sutemo. Pasukome iš vieškelio į Želvių kelią. Kastas ke- lias, smėlėtas, išvažinėtas — kaip vaga eina brikelės tekiniai, ir arklys savu grio- viu eina. Ėmė smarkiai lyti. Smarkūs žaibai, perkūnija. Arklys blaškosi — jaunas, bijo žaibo. Žaibui sumetus, apžlimba akys — nieko nematai, o arklys šoka į šalį. Vedu arklį vienoj rankoj dviratį laikydamas. Kojomis seku kelią, kad iš provėžos neišeičiau — o čia pilna vandens. Gerai, kad kelias tiesus. Laimingai atvažiavo- me į Želvius pas tetą Anelę. Čia ir uošvis buvo. Visi buvome šlapi, sauso siūlelio nebūtumei radęs. O buvau apsidaręs geriausiais drabužiais. Pusbačiai ištižę, po purvą koja kelią laikant. Tetos marškiniais apvilktas atsiguliau.

Muziejaus archyvas

Ža

Marija ir Ignas Končiai Palangoje prie Birutės kalno. XX a. 3 deš.

Muziejaus archyvas

Marija ir Ignas Končiai su draugais ant Birutės kalno Palangoje. XX a. 2 deš.

Muziejaus archyvas

75

r

«r

TE

p

nigas Pranciškus Jasinskis ant laiptų į Birutės kalną

Palangoje. Apie 1925 m.

kupas Mečislovas Paliulionis ir

Muziejaus archyvas

76

Rytą kiti išvažiavo, mudu su Maryte pasilikova kelioms dienoms Želviuose.

Vestuvės įvyko rugpjūčio 3 d., antradienį. Vakarienės metu „Magdeburgas“ — vokiečių karo laivas - bombardavo Palangą.

Greit išvažiavova su žmona į Peterburgą pas mano brolį.

Direktorius telegrama iššaukė grįžti, prasidės, sako, gimnazijoj mokslas. Va- žiuojava. Liepojos stoty pilna žmonių — bėga nuo fronto. Stebisi, kad mudu į Palangą važiuojava. Pašto arklių stotyje juo labiau stebisi. Sako, iki Bartuvos nuvažiuosit, o toliau — ten sužinosit. Bartuvoj leidžia važiuoti iki Rukiavos. Čia jau nebežino, ar Palangoje vokiečiai. Naktis. Važiuojava. Parvažiavom į Palangą. Kitos dienos vakare mokykloje sukvietė posėdį ir liepė skirstytis. Dar pragyve- nome Palangoje dvejetą savaičių ir išvažiavom į Liepoją, kur gyveno uošvienė su kitais savo vaikais — Brone, Zose, Prane, Bolesiu. Liepojoje gyvenom tetos Kulokienės bute vienu du, nes visi buvo išvažiavę.

Kas moko. Palangoj buvo Baltasis kordonas prie kapų, Jūros kordonas prie Daukanto ir Kęstučio gatvių kampo. Dar kariuomenė stovėjo prie sienos perei- namojo punkto. Buvo 30 kareivių.

Sykį atėjo Baltojo kordono karininkas pas mano būsimąjį uošvį. Įsikalbė- jome. Piktas, kad jo sūnus iš rusų kalbos turi dvejetą. Ir juo labiau piktas, kad rusų kalbos mokytojas Izmailovas siūląs jam pasamdyti repetitorių. Girdi, kas tas repetitorius. Nagi vietinis žemaitis (žmudjak). Jis pats nemokąs kalbėti ru- siškai, kaip jis gali mano vaiką mokyti, kuris nuo mažų dienų tik rusų kalbą tegirdįs, kurio tėvai rusai.

Atrodė, nepasisekė jo įtikinti, kad reikia teoriją — gramatiką, sintaksę žino- ti, sakinius nagrinėti. Kad vien sugebėjimo kalbėti maža. O žemaičiai kaip tik teoriją gerai išmoksta, bet kalbėti praktikos neturi — negirdi geros rusų kalbos.

Vesdamas fizikos praktikos darbus Aleksote-Vėsulavoj, Fizikos-chemijos ins- titute, įsikalbėjau su vienu simpatingu, gražiai lietuviškai kalbančiu žydeliu iš Marijampolės. Jis negalėjo tvarkingai lankyti fizikos praktikos darbų. Paaiški- no, kad gyvenąs Marijampolėj, nes pragyventi Kaune neturįs lėšų, iš tėvų nie- ko negaunąs, pažinčių Kaune nesą ir dėl to pamokų negaunąs. Marijampolėj esą kas kita.

— Kokių daugiausia pasitaiko pamokų?

— Lietuvių kalbos...

Tas studentas Kaminaksis tik lietuvių kalbos pamokomis teužsiimąs. Daug jų gaunąs, nes įgijęs gerą vardą. Jo mokiniai visuomet išlaiką pataisas ir šiaip gana greitai jo pamokyti pradeda gauti patenkinamus pažymius.

Štai tau, žydas ima mokyti lietuvius lietuvių kalbos.

O kitas žydas Sereiskis, jei ne tie nesusipratimai, būtų tikrai sutvarkęs mūsų kalbą, gal būtų buvusi rašyba „pagal Sereiskį“, kaip rusų rašyba pagal Grotusą.

Muziejaus archyvas

4

Liepojoj 1914 m. nusišovė Nikolajaus berniukų gimnazijos matematikos mo- kytojas Rebinderis. Laikinai priėmė mane. Liepojoj buvo miesto mokytojų są- junga. Mokytojai turėjo būti tos sąjungos nariai. Paprašiau, kad mane priimtų į sąjungą. Priėmė. Ėmiau prašyti mokslo globėją, kad mane perkeltų iš Palan- gos gimnazijos į Nikolajaus berniukų gimnaziją. Neperkėlė. Po dvylikos dienų mane atleido. Vėliau pasirodė, jog Palangos gimnazijos direktorius nesutikęs manęs išleisti, dėl to globėjas neperkėlęs. Palikau laisvas, su pagrindine alga iš Palangos gimnazijos.

Gana greit ėmė tikrinti turinčius baltus bilietus ir gyvenančius arti fronto. Išvykova į Peterburgą. Valgėva brolijoj, o gyvenova netoliese kambarį pasisamdę.

Vieną rytą atneša raštą, kviečiantį į nuovadą pasiaiškinti. Mat mano pase buvo įrašyta „vedęs“, bet nepasakyta, kas mano žmona. Gavau pasą siųsti į Verų, kur buvo evakuota Palangos gimnazijos raštinė.

Dar prieš Kalėdas mane patvirtino etatiniu; už patvirtinimą išskaičiavo apie 70 rublių ir dar, pasirodo, kad man neteisingai mokėta alga - po 75 rublius už savaitinę valandą per mėnesį, o tereikėję mokėti po 60, kol nebuvau patvirtintas. Dideli išskaitymai susidarė. Mažai begaudavau pinigų į rankas. Ėmiau ieškoti darbo. Pagaliau rekomendavo mane M. Yčas į Tatjanos komitetą karo aukoms šelpti, pas pirmąjį sekretorių fon Talą jo asmens sekretorium. Mano žinioje buvo rinkliavos atsišaukimų, ženklelių, „spilgučių“ ženkleliams prisegti siuntinėjimas. Tai buvo didelė paspirtis.

1915 m. birželio 9 d. Grečeskyj prospekto gimdymo namuose gimė sūnus. Iš ten nuvažiavova į Severskaja. Apačioj gyveno brolis, viršuj mes.

Nuo rudens ėmė veikti Palangos gimnazija Veruje. Pranešė, kad važiuočiau į darbą. Atvažiavome jau trise. Uošvis atsiuntė tarnaitę iš Latgalijos. Labai atsida- vusi, tik riboto proto. Gavome visą lentpjūvės savininko žydo Gutkino, kilusio nuo Papilės, butą. Keturi dideli kambariai, virtuvė, sodas, daržas, šil:namio keli langai, prie pat ežero. Kolei lentpjūvė veikia, sava elektra. Nuokampiau, jokio bildesio. Lentpjūvės valdytojas — malonus estas. Paskui pas mus gyveno But- kovskis, matematikos mokytojas, tik vieną dieną Palangoj teišbuvęs.

Verus. Nedidelis, švarus miestelis prie ežero. Čia buvo atsikrausčiusi iš Ry- gos Aleksandro vyrų gimnazija. Buvusioj Palangos, dabar Veraus, gimnazijoj nebuvo nė vieno kataliko. Kapelionas Penkauskas gavo algą, bet darbo neturė- jo. Gyveno pas bevaikius Bortkevičius, ten ir mišias laikė, Bortkevičienė jam mišioms tarnavo.

Tame pačiame miestelyje gyveno statybos rangovas Juozapavičius su žmona Alseikaite. Sūnus Kazys kokių penkerių metų. Paskui Prancūzijoj išėjo gydytojo mokslus, tremtyje gyveno Hanau stovykloje, vedė buvusio Palangos burmistro Vizbaro dukterį ir 1948 m. išvažiavo į Australiją.

Muziejaus archyvas

78

Su mokytojais gerai sugyvenau. Ypač su kai kuriais, nes būdamas fizikos ka- bineto vedėju gaudavau metams du kibiru spirito. Paproferansuodavome ir bur- nelę išmesdavome.

Mokytojauti sekėsi. Mokinių nedaug. Estai — darbštūs kaimo berneliai. Penktoj klasėj tebuvo keturi mokiniai. Į tą klasę reikėjo eiti per ketvirtąją. Sykį atvažiavo globėjas iš Rygos. Jis telankė mano ir Goreckio pamokas (kandidatai inspektoriaus vietai). Aš mokiau penktoj klasėj, o Goreckis ketvirtoj. Jau skam- butis, bet aš nepaleidžiu savo mokinių, kad nereikėtų veržtis pro globėją. Kal- bamės. Vienas ir sako: „Gokda etot kost ujedet“ (kuomet šis kaulas išvažiuos)? Estai painioja g, k, p, b ir t. t. Čia turėjo pasakyti „gostj“ — svetys. Žinoma, iš- siaiškinome.

Būdamas Mokinių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti narys, gavau pamokyti vienintelį Aleksandro gimnazijos mokinį lietuvį Pauliuką iš antros klasės. Susitvarkė.

Mirė Krasnojarovas - Aleksandro gimnazijos direktorius. Iš varžytinių parda- vėjo turtą. Uošvis nupirko mums kilimą ir gramofoną su maždaug 300 religinių motyvų — visokiausių religijų. Itin brangi kolekcija. Išvažiuodami į Stavropolį gramofoną palikome pas pastorių. Grįžę atgavome iš to pastoriaus Martenseno sieninį laikrodį, bet nei gramofono, nei plokštelių nebegrąžino.

1915 metų pradžioje ėmiau lietuviškai rašyti fizikos vadovėlį (gimnazijos kur- są). Liko užbaigti tik E/ektrą. Dėl terminologijos susirašinėjau su Būga, Jablons- kiu, Varnu, Masiuliu. Voroneže buvo jau apie 150 puslapių pradėta spausdinti, bet taip ir dingo, net rankraštis. Kaip tik imu spausdinti Fiziką, tuoj kas nors atsitin- ka. Antrasis atsitikimas buvo 1941 metais. Pakliuvau į kalėjimą, buvau išvežtas, dr. A. Juška pasisavino mano vertimą (Elekt7ą) ir visą redagavimą. Trečiasis kartas buvo 1949 metais — Tremtinių bendruomenės mokyklų inspektorius M. Krikš- čiūnas jau ėmė dirbdinti mano vertimui klišes ir rinkti tekstą, o aš išvykau į JAV.

Nelemta man buvo fizikos vadovėlį išspausdinti.

Tik paskaitų santraukos universitetui buvo hektografuotos — papildomas kur- sas III ir IV semestrui bei eksperimentinės fizikos I kurso pirmoji dalis.

Stavropolyje

Vokiečiams užėmus Rygą, mums (Palangos gimnazija Veruje) davė keletą adresų ir leido pasirinkti. Kaukazo Stavropolį mums papiršo ten gyvenęs pas- torius Martensenas.

Viename prekių vagone buvome devynios šeimos. Maskvoje į vagoną buvo atėjęs mano draugas ir kaimynas Julius Urnikis. Kaukazo Stavropolio stotyje vagone išgyvenome dešimt dienų.

Muziejaus archyvas

79

Iš vagono mane pakvietė dėstyti matematiką Olgos mergaičių gimnazijos devintoje klasėje. Nustatė laiką programai paruošti. Girdi, bus komisija — ap- svarstys.

Nuėjau. Tuoj krito į akis vienas narys. Su juo kartu mokėmės Peterburge ir kartu išlaikėme valstybinius egzaminus, bet nebuvome pažįstami. Dabar iš karto atrodė, tarsi būtuvę buvę geri draugai. Tai Alfonsas Paškė — mokytojų se- minarijos mokytojas.

Programą priėmė. Ėmiau dėstyti.

Ateinu pirmą sykį. Mokytojų kabinete mane supažindina. Vienas, užuot padavęs ranką, sukasi į šalį ir sako: „Aš ne kiekvienam paduodu ranką“ Tuoj pribėgo prie manęs kitas mokytojas — armėnas Jakovas Suvalovas: „Nekreipk dėmesio, jis savotiškas žmogus.“

Pasirodo, tai Ševčenka, gamtos mokytojas. Nenešiojo kepurės, apsiausto ir niekam rankos neduodavo. Turėjo beveik miesto centre 2 ha sklypą, kurį už- leido laukinėm slyvom, norėdamas įsitikinti, ar juodieji strazdai čia laikysis, ar ne. Laikėsi. Nevedęs, gyveno su motina.

Paskui, sužinojęs, kad aš lietuvis, labai mane pamėgo. Mat jis mokėsi kartu su mūsų Povilu Višinskiu, buvę geri draugai. Ir dėl Višinskio pamėgęs lietuvius. Jis man užleido savo dar slyvom neužaugusį daržo kampą. Buvau ten pasisodi- nęs daržovių, bet išvažiavome ir derliaus nesulaukėme. Vėliau Ševčenka nusi- nuodijo prašydamas nieko nekaltinti dėl jo mirties.

Tikrai man malonus ir geras buvo žmogus.

Aštuonios šeimos iš vagono išsikraustėme į Aleksandro gimnazijos bendra- butį — į aštuonis kambarius. Virtuvė — koridoriaus gale.

Vandenį reikėjo pirkti, arba lietaus nuo stogo vartoti. Pirkome, pylėme į cis- terną žemėje. Popas paskui ėmė mūsų vandenį vogti — pagavome.

Rugsėjį susirgau dizenterija. Taip ir prasirgau iki gruodžio.

Revoliucija, karas. Žmona išeidama į miestą apsivilkdavo ir mano kelnes — jei išgis, sako, tai kuo apsivilks, nes kiekvienu momentu galėjo ateiti ir atimti.

Man besergant, mirė Paškės tarnaitė latvė. Mirė ir Paškienė. Ji buvo baigusi Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, Archimandrido auklėtinė. Paškė — pastoriaus sūnus iš Kališo. Jiems susituokus, ir vieni, ir kiti prakeikė. Abu buvo rimti, kultūringi. Paškienei mirus, Paškė atėjo pas mane. Aš guliu iš- sitiesęs ir pajudėti negaliu. O mano kambaryje durų rėmuose buvom iškalę skylę ir ten sudėję savo brangenybes — aš tai nieko neturėjau, bet jis turėjo. Be to, ten buvo paslėpti mūsų revolveriai. Jis sakosi atėjęs revolverio pasiimti — nusišausiąs. Manęs prašo, kad neapleisčiau jo dukters (kokių trejų metų), ir visą savo tur- tą man paliekąs. Po geros valandos pasisekė jį nuraminti — išėjo be revolverio, jau neketindamas šautis. Daug privargo čia mano Marytė — maitinama duktė Irena, kuri 11 mėnesių mirė dizenterija. Graži, sveika mergaitė buvo, paaugus

Muziejaus archyvas

60

būtų panaši į Tolę. Buvome atsivežę tarnaitę estę, ji labai vaiką mylėjo. Pasiro- do, davė vyšnių vaikui — užsikrėtė dizenterija. Dar penktą ligos dieną jau ėmė dvokti lavonu, ėmė pūti žarnos. Šiaip vaikas gražiai atrodė. Gaila buvo labai.

Bebaigdamas sirgti, jau kai šiek tiek ėmiau stiprėti, paprašiau žmonos šakalį atnešti. Susiskaldžiau ir ėmiau numatytiems drožinėti žaislams medžiagą ruošti. Paskui iš tos medžiagos dirbau lėlėms loveles, stalelius, kėdeles ir galiausiai kan- diklius. Už kandiklį gaudavau komisijos krautuvėj nuo 3 iki 1000 rublių — pieno butelio ekvivalentas, o alga paskui buvo vos 6000 rublių - šeši buteliai pieno.

Parduoti nieko neturėjome, juk su rankiniu lagaminu išvažiavom, o čia vai- kai atsirado, reikia ir vystyklų, ir marškinėlių, ir paklodžių.

Paskui su Paške įsteigėme triušyną. Išbėgus baltiesiems, seminarijos profeso- rius paliko du belgų triušius. Dalyvavom parodoj, gavom I prizą. Tuos triušius padovanojom gubernijos agronomui. Šis vėliau padėjo įsteigti pavyzdinį triu- šių ūkį. Gaudavom pašaro, grūdų papigintai. Vienu metu turėjome 96 triušius. Buvo tikrai gražių. Prieš išvažiuodami pardavėm ir gavome tiek milijonų, kad už juos galėjom nusipirkti po 8 pūdus miltų - baltų, kvietinių. Agronomui liko dar 20 pačių geriausių triušių.

Tačiau ir Paškė, ir aš per tuos triušius susirgom plaučių uždegimu.

Nesitenkinom triušiais. Sykį bevaikščiodami pamatėme prie skerdyklos dau- gybę ožkų; čia jų nemelžia, tik gano ir pjauna, nelyginant avis. Sumanėm steigti pavyzdinį ožkų ūkį. Vėl tas pats agronomas. Bet aš išvažiavau. Liko nebejsteigta.

Aš gavau davinį iš Raudonarmiečių raštingumo mokyklos ir iš Žemės ūkio instituto (čia buvau meteorologijos ir fizikos laborantas). Nerūkiau — galėjau cu- kraus išsikeisti už gaunamą taboką. Dar dirbau buvusioj Palangos gimnazijoj.

Žmona laukėsi. Tolės pribuvėju aš pats buvau, kol prisišaukėme akušerę. Gimė stiprus berniukas, tik itin didelis šauklys. Daug su juo buvo vargo. Padėjo kūmas Remeika — paprastas kareivis, dar caro laikais peršalęs Kaukazo kalnuo- se, o kol iš ligoninės išėjo, jau nebebuvo senosios valdžios. Atsidūrė Stavropoly plikas kaip tilvikas. Atėjo pas mane, o aš buvau nuo karo nukentėjusiems šelp- ti draugijos pirmininkas. Pasisekė gauti jam darbo pardavėju kooperatyve. At- nešdavo mums duonos ir pieno. Ir šiaip daug ko jis mums pakišdavo. Jau gerai buvo ir tai, kad nereikėjo eilėj stovėti. Jis, matininko vaikas nuo Rokiškio, sep- tynerių metų buvo išvežtas į Rygą pas batsiuvį, paskui dirbo su mašinomis, pa- galiau pardavėju. Iš čia išėjo į dragūnus.

Sykį užeinu, jau prieš pat „baltųjų galą“, sako, nieko nebeturime. Imk ada- tų. Už 3,50 rublio gavau 100 adatų. Vėliau viena adata — butelis pieno (1000 rublių). Tų adatų parsivežiau į Lietuvą. Čia tos adatos nebeturėjo savo būtosios vertės. Niekas Lietuvoje apie adatas net nekalbėjo, nors Lietuvoje nebuvo ga- minamos. Toks mažmožis. Niekam nė į galvą neatėjo, kad galima už adatą taip brangiai mokėti.

Muziejaus archyvas

81

Remeika pas mus valgė. Pasiuvo man su aulais batus iš kareiviškų batų. Ir Marytei avalynę parūpindavo. Gimus Toliukui, gavome 30 metrų kartūno, siū- lų nebuvo (turėjo duoti 2 špūleles). Tai buvo tikrai didelis turtas.

Sirgo ir Algirdas, rodos, plaučių uždegimu. Ramus, geras buvo vaikas — be čiulptuko, be lopšio, be rankų užaugintas. O Tolė tik ant rankų augo. Pareini, būdavo, apie dešimtą valandą vakare iš darbo, žmona pavargus benešiodama. Panešiok. Papenėtas, sausas ant pagalvės guli, jau, rodos, miega. Dedi pagal- vę į lovelę, pamažu trauki rankas lauk, nespėji išsitiesti, kaip jis visa gerkle ima šaukti. Privargindavo.

Jau bolševikams įsikūrus, bene 17 mokytojų sumanėme „kolchozą“ steigti. Gavome žemės, kiek norėjom. Užmiesty buvo kažkokio generolo apleista vila. Davė ten daržą. Susitarėme, ėjome su kastuvais iš rudens žemę sukasti. Nuėjome devyniese. Iki pietų kasėme po kits kito. Pietų metu mudu su vienu smarkesniu mokytoju sakova, kad dabar matyti, kiek sukasta, padalykime po atitinkamą sklypuką ir kaskime atskirai. Mat prieš pietus vieni ima plačiai kastuvu verpti — vos apverčia velėną, o kiti kasa siaurutėlaitį barą, ir kaskart eina su reikalais, iš rikės išėjęs rūko, plepa.

Daugeliui tai nepatiko. Bet už kitus dirbti irgi ne „kolchozas“.

Kitą dieną atėjome penki. Pasėdėjome, susitarėme mesti tokį platų darbą. Susimetėme penkiese. Vienas buvo vietinis ir gavo žemės, ar ne 2 hektarus. Sklypas buvo už kokių 7 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Sausa vasara, bet užderėjo ir bulvės, ir kitkas. Tačiau mes išvažiavome. Dar buvau gavęs iš Šev- čenkos daržo sklypuką mieste. Ir čia viskas augo gerai. Be to, prieš bendrabutį buvo miesto sklypas, mums jį perleido, beveik privertė imti. Jei būtume likę, būtume duonos turėję.

Malkų kirsti ėjome apie 6-7 kilometrus. Daugiausia uosių atžalos prie kel- mų - išbėginės kartys, beveik be lapų, tik pačioj viršūnėj. Aš turėjau mažą, bet gerą kirvuką. Juokėsi visi, kad aš nieko nepadarysiu su tokiu mažu. O pasiro- dė, jog kaip tik gerai — su dideliu sunku pritilpti, ypač pirmąją atžalą iškirsti. Aš greičiau už visus susikirtau. Reikėjo sukirsti dvigubai — pusė už parvežimą. Drūtgalyje matavo, o laibgaly galėjo būti kiek norint. Taip ir darėme, - krūvos buvo nepaprastai ilgos.

Į mišką eidami, valgyti nešdavomės pomidorų ir duonos. Arbūzą kartais gaudavome. Geras, gardus valgis. Duona net per daug balta, labai gerų kviečių, gerai iškepusi. Pomidorai ant šakos nunokę, irgi labai gardūs. Žinoma, gerokai padirbėjęs, pasimankštinęs ir bet ką valgytumei.

Gyvenimas čia buvo savotiškas. Vieną tarpą aš buvau stačiatikių popų semi- narijos fizikos mokytoju. Ateina sykį į mokyklą vienas mokytojas į save nepa- našus. „Kas atsitiko?“ — klausiam. Jis ateidamas pamatęs ant kelio besimėtančią žmogaus galvą. Priėjęs arčiau ir pažinęs — tai buvo jo gero pažįstamo karinin-

Muziejaus archyvas

82

ko galva. Matyt, iškrito iš vežimo bevežant prie šaltinio. Buvo lygumoje didelė uola, staigi, gili, apačioj tekėjo šaltinėlis išsigraužęs. Čia baltieji statydavo prie kranto raudonuosius, o raudonieji — baltuosius ir šaudydavo, - nepabėgsi, o nu- šautas krinti į prarają kokius 20-30 metrų.

Buvo ten toks klebonas Krapivnickis, lenkas iš Molėtų parapijos. Tos pačios parapijos Gaidelis nemokėjo lenkiškai, o klebonas — nė žodžio lietuviškai. Gai- delis tarnavo šieno paruošimo stoty — presavo šieną. Apie 40 metų, vedęs, didelis plepys. Atėjus baltiesiems, jis buvo pirtyje, plepėjo, matyt, ko nereik. Po pirties jį suėmė, pasodino į kalėjimą ir nuteisė sušaudyti. Jis pasikvietė kunigą — prie baltųjų tai galėjo. Kunigas suprato, kad Gaidelis visai nekaltas. Iš kalėjimo grįž- damas užėjo pas mane. Nutarėva eiti pas generalgubernatorių fon Glazenapą, profesoriaus Glazenapo, astronomo, brolį.

Nuėjova. Didelis kambarys, tik rašomasis stalas ir trys kėdės. Aš aiškinu, kas tas Gaidelis. Jis sklaido popierių krūvą. Atrado Gaidelio lapą, ištraukė ir padėjo ant viršaus. Aiškiai mačiau, kad parašyta „pakarti“. Man bekalbant, išbraukė tą žodį ir parašė „paleisti“.

Po poros valandų Gaidelis jau buvo pas mane ir dėkojo už išgelbėjimą. Greit jis kažkur išvažiavo, pasižadėjęs mažiau plepėti. Šiaip buvo labai geras žmogus.

Mūsų gimnazija buvo ant aukšto kalno. Patiko ji jau įsikūrusiems bolševi- kams. Įsteigė jie čia radijo telegrafo stotį. Apsigyveno du radiotechnikai, buvę jūreiviai. Vyresnysis prieš karą toje pat gimnazijoje lempas valęs — tada jos dar žibalinės buvo. Gyvenome be didelių sunkumų. Jie turėjo du kambarius — dvi mūsų šeimas buvo iškraustę.

Užėjo baltieji. Radijo stočiai jie nieko nedarė. Bet bolševikai baltuosius pa- spaudė ir šie turėjo bėgti. Prieš bėgdami vakare atpuolė į telegrafistų kambarį ir ten buvusį vyresnįjį nušovė. Mano kambario durys buvo kaip tik prieš nu- šautojo duris. Išgirdęs šūvį, pradarau duris, iškišu galvą, klausiu, kas čia deda- si. Išeidamas iš kambario aukštas vyras greit pasakė: „Nušoviau jūreivį.“ Puolė žiūrėti gretimam kambary antrojo — jo nebuvo namie.

Šovusiojo dalinys buvo įsikūręs gimnazijos kieme, o dabar jau išsikraustęs. Tai štai paskutinis išeidamas nudėjo „matrosą“. Netrukus atėjo tardytojas ir čia pat prie kraujo klane gulinčio lavono tardė ir mane.

Stavropolį užėmę raudonieji internavo gudų generolą. Jis buvo komen- danto žinioje, — sėdėdavo po medžiais šio kieme. Ėjau kelis kartus jo lankyti. Malonus vyras. Labai svajojo apie gudų nepriklausomybę. Visi tada buvome užsidegę laisve ir laisvėmis. Tie fronto žmonės buvo tikri idealistai — ėjo nie- ko nebijodami.

Muziejaus archyvas

63

Raudonieji sukvietė mus, mokytojus, ir davė programas, liepė patyrinėti, pažiūrėti, kaip jas taikyti pereinant iš senosios tvarkos. Matematikos mokytojų buvo 64 (pradžios mokyklos, penkios gimnazijos, mokytojų seminarija, popų seminarija, mokytojų institutas). Programoj buvo tokių klausimų, kurių niekas čia pat nemokėjo išspręsti.

Stavropoly mokiau aritmetikos Raudonarmiečių raštingumo mokykloje. Bu- vusiuose mokytojų seminarijos rūmuose įsikūrė jaunesniųjų karininkų moky- kla. Turėjau mokyti, nes antraip būtų iš buto išmetę. Mokslas buvo nuo 22 iki 24 valandos. Pavargę per dieną lauko pratimuose, kariai snaudė pamokų metu prie vos spygsinčios žibalinės lemputės nekūrentoj, be stiklų languose patalpoj.

Nekoks buvo pirmas įspūdis. Klausytojai utėlėti: capt prie ausies — paga- vo, surutuliavo ir spriegia nuo savęs. Tuoj pirštus už apykaklės — ir čia pagavo.

Vėliau darbas buvo rytmečiais, nuo 6 iki 18 valandos. Kitaip klausė, kitaip sekėsi trupmenų gudrybes suprasti. Dieną mokiau fizikos ir matematikos bu- vusioj Palangos gimnazijoj — 56-ojoje antrojo laipsnio Stavropolio mokykloje. Vakarais vedžiau fizikos praktikos darbus Žemės ūkio institute. Už visą tą dar- bą gaudavau per mėnesį po 5600 rublių. Butelis pieno kainavo 1000 rublių.

Parduoti ar mainyti neturėjome ko. Išvažiavę buvome su rankiniais lagaminais.

Kad ir dirbau toje karių mokykloje, bet vis vien lemputę iš mūsų atėmė. Mo- kytojų kambaryje buvo sutvarkyta elektra, bet lemputės neturėjome. Nepaklau- sė ir aiškinimų, kad reik vakarais rašto darbus taisyti, — išsuko ir išsinešė pats mokyklos politrukas.

Kareiviai mokiniai buvo malonūs, kuklūs, tik per daug nuvarginti per dieną tų visokių lauko pratimų. Tiesa, žiema čia — ne žiema. O vis tiek kartais pašąla, pasninga. Dažniausiai šlapdriba. Žmonės grįžta ir peralkę, ir peršalę, ir priva- rinėti — vos ant kojų bepastovi. Utėlėmis aptekę, — jokių priemonių apsiginti. Ir nemėginama apsisaugoti, kad utėlės nesiveistų: nei muilo, nei baltinių pamai- nos, — nešioja, kol nukrinta. Apavas kiauras, suplyšęs. Nekoks ir tas jų maistas — užtektų tik nieko nedirbant maitintis.

Stavropolyje gyveno kun. Skrodis, labai malonus vyras. Jis laikėsi pas vieną sulenkėjusį valdininką iš Raseinių, paskui grįžo į Vilnių. Lietuviai Taraškevičius ir Bytautas iš seno Stavropolyje gyveno. Dar Bortkevičius su žmona (Gimbu- taite). Sykiu studentavome Peterburge — jis mokėsi Politechnikos institute. Čia, Stavropolyje, jis mirė. Žmona paskui ištekėjo už Zakarevičiaus.

Buvau išrinktas gubernijos mokytojų sąjungos vicepirmininku. Sąjunga turėjo bendrabutį mokytojų vaikams, atvažiavusiems iš provincijos ir besimokantiems Stavropolio mokyklose. Vicepirmininkas buvo ir to bendrabučio prižiūrėtojas. Vedėjavo ten kažkokio jauno rusų menininko žmona su savo vaikais. Buvo ir pa- dykusių vaikų, kartais tekdavo eiti nesusipratimų aiškintis. Tačiau pakako gerų norų ir visuomet pasisekdavo be didelių erzelių klausimus išspręsti.

Muziejaus archyvas

84

Suvalovų šeima. Keturios senos panos — Jekaterina, Aleksandra, Jelizaveta, Marija Ivanovnos; trys broliai — Nikita, Jakovas, Karapetas. Šis jauniausias — kurpius, vedęs estę, pats juodas juodas, o žmona visai baltaplaukė.

Jų tėvai — Suvalovai (Suvaljan) savo laiku už labai mažus pinigus buvo nusipirkę Tauridės gubernijoje didelius plotus juodžemio — kelias dešimtis tūkstančių hektarų (po dvidešimt kapeikų už hektarą, o paskui pardavinėjo po 100-200 rublių). Jie turėjo Stavropolyje daug namų, banką, bet nusigy- veno, liko tik vienas dviejų aukštų namukas. Blogėjant reikalams, visi vaikai ir mokslų neišėjo. Vieni baigė aukštuosius mokslus (matematikos mokytojas Jakovas Ivanovičius), kiti tik vidurinius, o jaunesnieji — Jelizaveta ir Karape- tas — buvo visai be jokio mokslo.

Vyriausiasis, Nikita, buvęs geležinkelietis. Nepatiko jam gelžkelio tarnyba ir kiek užsidirbęs, jau vyresnio amžiaus būdamas, išėjo dantų gydytojo mokslus. Mums išvažiavus, neišlaikė tų naujosios tvarkos sunkumų ir nusižudė — šoko po traukiniu.

Gyventi teko su jais viename bute. Penki kambariai, penkios šeimos. Mums su dviem mažais vaikais paskyrė didžiausią kambarį, bet septyni Suvalovai nie- kaip negalėjo sutilpti viename kambaryje, tad Nikita gulėjo mūsų kambaryje.

Pradžioje jie daug nukentėjo nuo raudonųjų, nes buvo laikomi turtuoliais. Ėjo juos plėšti. Jie sakosi nieko neturį. Tuomet paima jų vyriausius — Nikitą ir Jekateriną. Pasodina Nikitą, atverčia galvą ir pražioję įkiša durklą į gerklę. Tai mato Jekaterina. Šią siunčia pas kitus brolius ir seseris, kad pasakytų, kame tur- tas paslėptas, antraip paspausią durklą. Atidavė viską, ką tik turėjo. Iškraustė juos ir iš tų namukų, neleido nieko su savim pasiimti, tik kiek baltinių ir patalynės.

Susirašinėjome į Lietuvą grįžę. Jekaterina Suvalova buvo Tolės krikšto mo- tina. Paskui parašė, kad jiems daug nemalonumų tenka susilaukti dėl tų laiškų. Prašė neberašyti.

Išvažiavimas. Dailininkas Janulis buvo vietinių siųstas į Maskvą, į kažko- kį dailininkų suvažiavimą. Grįžęs man pasakė, kad Maskvoje esanti Lietuvių atstovybė ir kad ji skirianti mane vyriausiuoju įgaliotiniu Rostovo-Dono rajo- no evakuacijai.

Laukiu nesulaukiu raštų. Darau žygių išvažiuoti. Gaunu brolio laišką, kur rašo, kad vidaus reikalų ministeris R. Skipitis mane išreikalaus per Maskvą.

Atsirado vienas kitas latvis. Senas Kauno žydas Panemunskis su žmona siūlė man kyšį, kad tik kaip nors ir jo nepalikčiau — tarsi tai nuo manęs priklausytų. Neėmiau. Reikėjo pakišti „gubevako“ viršininkui. Surinkome 30 000 rublių. Palengvėjo. Sudarėme sąrašą. Dar gubevakas pridėjo savų. Gavome vagoną į Maskvą. Pasiėmėme visus daiktus. Mes keturi ir Tolės kūmas Remeika. Marytė su vaikais ir latvio agronomo žmona viršuj ant pasiimto čiužinio, mudu su Re-

Muziejaus archyvas

65

meika apačioje. Aš gulėjau ant sutrumpintos šovinių dėžės, ant šono susirietęs niekaip kojų nenulaikiau — trumpa dėžė.

Prekiniame vagone 42 žmonės. Viename gale prie langelio „matrosas“ su mo- terim. Ant vagono vis lipo maišininkai (iš toliausiai važinėjo duonos parsivežti), tratėjo stogas. „Matrosas“ iškišęs revolverį pro langelį palei stogą imdavo šaudy- ti. Kely trūkdavo kuro. Sustodavo kame prie miško — reikėjo eiti garvežiui kuro prikirsti. Iki Maskvos važiavome visą mėnesį. Maskvoj atkabino mus Sokolni- kuose. Visą kelią iki Maskvos, kur tik sustodavo, traukinį tuojau apspisdavo vai- kai, moterys — į žmones nepanašūs, išbadėję, sudžiūvę, pajuodę, ištinę nuo bado. Baisu žiūrėti. Prašė duonos. Jau kiti vaikai nebegalėdavo žodžio ištarti. Čia pat netoliese tie su maišais. Jie sėdi kiek tolėliau, kad, traukiniui pradėjus eiti, ga- lėtų ant stabdžių, ant stogų pasilipti ir važiuoti toliau. Pravažiuojant stotį, juos stumia nuo stabdžių. Varo ir nuo stogų. Vagonų stogai ištisai apgulę. Sokolni- kuose buvo daug tūkstančių belaisvių — austrų. Ypač blogai su išeinamosiomis — kelių šimtų žmonių eilė. Ne visi teišlaiko tiek, čia pat atlikinėja savo reikalus. Mūsų vagonas kaip tik prie tokios vietos stovėjo. Rytmetį atsikėlęs visų pirma turi apvalyti aplink vagoną. Nėra kur kopėčių padėti. Apkasi apkasi, sumeti po vagonu. Per mėnesį vagonas jau buvo paremtas.

Mūsų atstovybėj pasakė, kad galiu pasilikti Maskvoje atstovybės sekreto- rium arba galiu važiuoti namo. Pasakiau — važiuosiąs. Dėl tos mano įgalioti- nio Rostovo-Dono rajono evakuacijai vietos, pasirodo, popieriai nuėję toliau, į Kaukazą. Į mano vietą pasišovęs Avižonis - mokytojas. Paskui atstovybėj man siūlomą vietą vėl užėmė tas pats Avižonis. Pabuvo, kolei galėjo pats išvažiuoti, o tos įgaliotinio vietos man nepalaikė.

Maskvoje turėjome dar kiek druskos ir grikių kruopų. Už kelias druskos rieš- kučias vežikas kone apie visą Maskvą apvežė. Susirgo to latvio agronomo duktė; jiedu su Tole žaidė tais pačiais žaislais, greta gulėjo. Marytė sirgo dėmėtąja šil- tine. Pajuodavo, į žmogų nepanaši pasidarė. O dar Tolę maitino. Kitoje stotyje susiradome daktaro Vaineikio šeimą ir Zdzitoveckaitę-Niemčinavičienę, kuri po kelių savaičių tegalėjo išvažiuoti. Kasdien ėjome į atstovybę. Daug padėjo maistu V. Matulaitis, Musteikis - gavome biskvitų vaikams. Panemunskis labai mėgo mūsų vaikus. Jis juos globojo. Turėjo samovarą, vis virė arbatą. Tolė vis ant rankų — ar mano, ar Remeikos. Sokolnikuose išbuvome visą mėnesį. Į atsto- vybę gyventi nėjome, nes vis girdėjome — ryt ryt išvažiuosime.

Remeikos neišleido kartu su mumis. Turėjo, sako, atsiklausti jo dalinio, ar nenusikaltęs. Palikome jam grikių kruopų kokius 20 svarų ir druskos. Mums Remeika davė storą auksinę grandinėlę (paliko pas Joną Grauslį Aukštojoj Pane- munėj kartu su mano auksiniu laikrodžiu, žiedu, pedometru, „breloku“ su vytim ir meška). Kad būtume žinoję, kad Lietuvoje visko yra, būtume senus baltinius išmainę į dideles brangenybes. Dabar parsivežėme ir kirvį, kastuvą, pjūklą.

Muziejaus archyvas

86

Rėzeknėj mūsų daiktų nekratė — net ir netikrino. Tik pusdienį tebuvome ir Abelių karantine. Per Panevėžį važiuojant, Marytė su Vaineikiene nubėgo į sto- tį. Nedrįsusios įeiti, sako, tokie ponai ten geria, valgo.

Lietuvoje neturėjome ko valgyti. Naktį Mažeikiuose mūsų vagonas stovėjo prieš pat įėjimą į stoties buferą. Prie durų stovi kareivis su šautuvu. Jis žiūri į mane, aš į jį. Klausia, ar aš ne Končius. O jis, pasirodo, mano buvęs mokinys Palangos gimnazijoj — Sakelis. Davė 20 markių. Nubėgau, nusipirkau sviesto, pyrago. Ži- balo dar turėjome, tuoj užkaičiau primusą. Greit grįžo Vaineikienė, ji buvo išėju- si į kaimą. Irgi gavo duonos, kumpio. Pavalgėme, — gera buvo pavalgius važiuoti.

Skuode jau buvo šviesu. Į Kretingą atvažiavome dienos metu. Bočius stotyje belaukiąs mano uošvės — ši buvusi Skuode, kartu važiavome.

Parvažiavome komendanto Petraičio arkliais pas tėvus. Išmaudė, pavalgydi- no, švarioj lovoj paguldė. Ir po pagalve radome pakištų pinigų pradžiai. Kažin kuomet tokioje lovoje bebuvome gulėję. Kažin kuomet tiek pinigų, ir tokių ver- tingų, bebuvome turėję.

Buvome labai suvargę. Nei apdaro, nei apavo. Visi pajuodavę, liesi. Mary- tė — trumpais, po šiltinės neataugusiais plaukais. Algirdas visai liesas, tik Tolė — storokas, riebokas.

Darbas Dotnuvoje ir Kaune

1921 metų liepos mėnuo. Iš Kretingos tėvai mus nuvežė į Palangą. Man rū- pėjo tarnybą gauti. Tėvas (uošvis) vis sakė, - palaukite, neskubėkite, pailsėkite, tarnybą visuomet gausite.

Važiuoju į Kauną. Vidurinių mokyklų inspektoriaus Prano Mašioto nesa- ma - išvažiavęs. Kalbuosi su Valatka ir Vokietaičiu. Jie siūlo man būti vidurinių mokyklų vizitatoriumi. Sakau, nepažįstu čia naujos tvarkos mokyklose, norėčiau kurį laiką pabūti mokytoju. Taip ir išsiskyrėme.

Sėdžiu Palangoj. Bėgioja Algirdas vis dar rusiškų žodžių galutinai nenusikra- tydamas. Tolė mokosi vaikščioti, didoko svorio, labai gyvas, nori greit eiti, bet vis klumpa, virsta. Sykį buvo atėjęs Palangos klebonas Juozas Šniukšta. Žiūri jis į tą vaiką ir labai jaudinasi, kai tas visu ūgiu virsta ir rieda kaip kamuolys — vėl keliasi ir vėl virsta.

Pakliuvo į rankas laikraštis. Žiūriu — skelbimas: Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklai reikalingas matematikos-fizikos mokytojas. Duodamas butas, kuras, laikoma viena karvė, duodama ordinarija. Baigta — kad jau duonos turė- sime, važiuojame į Dotnuvą. Alga nesvarbu.

Vykstu į Dotnuvą pasiteirauti. Ten randu Jokūbą Sranišauskį. Jis kartu su mano žmona mokėsi Liepojoj, komercijos mokykloj. Einu pas direktorių. Ma-

Muziejaus archyvas

67

loniai sutiko mane Antano Vienožinskio šeima, tekalbanti lenkiškai. Sužinoję mano pavardę, nudžiugo. Palikau prašymą.

Numatytu laiku atvykome. Mums skirtas butas pakeistas. Pasirodė, dabar- tinis už aną geresnis. Tėvai davė baldų. Nusipirkome karvę — nedidelę, žalą.

Nedaug tebuvo tikrų mokytojų. Visi visokių savo amatų tarnautojai. Mo- kyklos tvarka svetima. O čia naujai kuriama. Klausytojai visokio amžiaus, visokio išsilavinimo. Gražus šaulių būrys. Rimti būrio nariai. Ir šiaip visi mo- kiniai kuo geriausių norų kupini. Tik duok jiems medžiagos, duok darbo — kalnus nuvers.

Sukūrėm būrelį gimtajam kraštui tirti. Pakankamai atsirado narių ir šito- kiems klausimams tirti. Buvo visokių susibūrimų. Net gražbylystės būrelis, ku- rio vadovas sakydavo: miniai tik kalbėk nesustodamas; drąsiai sakyk sakinius, nieko bendra neturinčius su keliamu klausimu. Pavyzdžiui, jei kas tau priekaiš- tauja, kad tavo pažiūrų žmonės tą ir tą negerai padarė, tu imk kalbėti bet ką, sakysim, visai teisingai nupasakok šios dienos orą, nė vienu žodeliu neprasitar- damas gintis nuo neteisingo priekaišto. Klausytojai žiūrės ir sakys kits kitam, kad jis tikrą teisybę sakė. Kad ne į temą — nesvarbu. Juk minia klauso.

Kiekvienos partijos būreliai buvo. Ėjo prieš rinkimus į Seimą agituoti už savo partijos žmones. Kiti ir mušti, sako, gavo.

Tarp mokytojų santykiai buvo itin geri. Kažkaip išsiskirdavo direktorius. Gal ir jis kitoks būtų buvęs, jei ne jo ta lenkiška šeima. Sako, ir jis pats daužęs į krosnį indus, kai jau nebegalėdavęs išlaikyti visokių užgauliojimų. Dar prie tos šeimos reik pridėti ponią Jackevičienę su juriste dukra, dėsčiusia Lietuvos istoriją ir vos tekalbančia lietuviškai, ir sūnum, dar jaunyvu, bet paliegėliu — psichiškai nesveiku. Žinoma, šeima sau, mokykla sau. Bet ar čia atskiriami šitie dalykai buvo?

Prieš mokytoją Jackevičienę mokiniai surinko visus parašus be vieno. Tas vienas nepasirašęs tik todėl, kad buvo išvažiavęs.

Sykį ateina pas mane šaulių būrio vadai ir sako, kad yra renkami parašai prieš mane ir mokytoją Murką. Ką, sako, turime daryti? Savo giminaičiui Narbu- tui direktorius padavęs raštą ir liepęs bent vieną antrą parašą surinkti — tada jis Kaune šį reikalą sutvarkysiąs. Ką gi, nesijaučiau niekuo kaltas, niekuo nusidė- jęs. Tą patį sekmadienį turėjo būti fizikos terminų žodynėlio komisijos posėdis pas Murką. Nedaug mūsų tesusirinko. Aš iškėliau tų raštų klausimą ir atvirai paklausiau Vienožinskio, kas čia darosi, kuriuo keliu jis veda mokyklą.

Didelis bruzdesys mokykloj pasidarė. Vis dėlto mudu su Murka buvome ir mokytojai, ir tikri lietuviai. O dauguma mokytojų vos lietuviškai grabaliojo. Žinoma, neskaitant V. Ruokio, J. Stanišausko ir paties direktoriaus. Bet apie direktorių buvo pasakojama keistų dalykų dėl jo žinių (tai dėl to medžio, kur šakomis žemyn auga, tai dėl to, kaip žuvys deguonį pasiimančios iš vandens

Muziejaus archyvas

68

Algirdas, Vytautas, Jurgis ir Liudas Končiai namuose

Karo ligoninės g. Kaune. 1930 m.

Muziejaus archyvas

69

Ignas Končius su vaikais savo namų kieme Karo ligoninės g. Kaune. 1929 m.

Muziejaus archyvas

90

molekulės). Reikalui ištirti buvo sudaryta komisija iš P. Matulionio, J. Stani- šausko ir V. Gaigalaičio.

Mestieji man kaltinimai tuoj atkrito ir komisija prieš mane bylos nekėlė. Liko vienas Murka, kuris neva kurstęs jaunuomenę prieš Lietuvos istorijos mokytoją Jackevičaitę. Mokinių raštas dėl Jackevičaitės netinkamumo turėjo būti svars- tomas mokytojų tarybos posėdyje. Po posėdžio mano auklėjamosios klasės mo- kiniai paklausė, ar buvo jų raštas svarstytas. Pasakiau, kad ne. Klausia, kodėl? Atsakiau, kad mokytojų tarybos posėdžiams dienotvarkę nustato direktorius. Kodėl to klausimo nesvarstė, aš nežinau.

Čia direktorius Vienožinskis ir įžiūrėjo agitavimą prieš jį.

Kai manęs nei pats tardymas, nei aiškinimasis nelietė, pasidarė ramiau. Bu- vau tik nedorų įtarinėjimų ir neteisingų įskaudinėjimų stebėtojas, ir kaip tik tuo metu, kai kiekvienas lietuvis buvo itin reikalingas, kai bet kurį darbininką reikėjo gerbti, saugoti.

Prieš Vienožinskį buvo nusiskundimų ir iš dvaro darbininkų — kitą apvagi- nęs, kitą mušęs, o darbininkai sako, kad jis pats vogęs. Į Kauną vežę arkliais grūdus, neva ne mokyklos sąskaiton, o paties direktoriaus. Kas ten susigaudys. Bet vis dėlto išvažiuodamas Vienožinskis išsivežė mokyklos pianiną. Tas tai ti- krai ne jo buvo.

Viceministeris P. Matulionis siūlė man direktoriaus vietą užimti, o J. Stani- šauskiui — vicedirektoriaus.

Gražiai sugyvenome visi mokytojai ir visi tarnautojai. Laikėme kiaules, skers- tuvės būdavo itin linksmos. Ir valgėme, ir šokome, ir gėrėme. Medžiojome. Pirma aš eidavau medžioti su lazda, o paskui nusipirkau šautuvą. Visuomet mėgdavau po gamtą pasivaikščioti, pasigrožėti. Ir be šautuvo mane traukė į mišką, į laukus.

Įdomios lenktynės. J. Stanišauskis buvo elegantiškas vyras, džentelmenas, mokėjo lenkiškai. Jam atsiradus Dotnuvoje matininkų kursų vedėju, Ruokis net suabejojo, ar tikrai jis žemaitis nuo Veiviržėnų.

Prasidėjus vasaros atostogoms, Ruokis pėsčias išėjo iš Dotnuvos į Veiviržė- nus. Išlapsėjęs iš Veiviržėnų, pavijo dvi moterėles, bevažiuojančias vienu arkle- liu. Ruokis su barzda, be kepurės. Klausia tų moterėlių, kame čia tas kelias pas Stanišauskius. Jos nurodo, paaiškina: dar kokie septyni kilometrai. Jau vakarop. Moterėlės vis atsisukdamos mato paskui bėgantį žmogų, tokios keistos išvaizdos ir pasisakiusį keliaujantį ten pat, kur jos pačios važiavo. Mat pas Stanišauskius tuo metu buvę susirinkę giminės kažkokioms sukaktuvėms minėti. O Ruokis bijojo atsilikti, kad sutemus jis paskui kelio neberas vienas palikęs. Moterėlės plaka kumelę, kad pabėgėtų nuo įtartino žmogaus. Ruokis vejasi, kad nepasi- liktų vienas nežinomam krašte nakties metu.

Muziejaus archyvas

21

Marija ir Ignas Končiai su sūnumis. Iš kairės Vytautas, Liudas, Jurgis ir Algirdas. Palanga, 1938 m.

Muziejaus a rchyvas

92

Galų gale moterėlės pasuko kumelaitę į nedidelio Stanišauskių ūkelio kiemą ir čia pat savo įprasta ristele įbėgo ir Ruokis. Atsikvėpė moterėlės. Džiaugėsi ir Ruokis, laimingai atradęs savo kelionės tikslą.

Greit įsitikino, kad visi tikri žemaičiai susirinkę pasižmonėti pas gimines. Stanišauskis lenkiškai išmoko augdamas pas kunigą, bene motinos brolį, klebo- naujantį kažkur Aukštaitijoje. Tas kunigas jį globojo, į mokslus leido. Todėl jis ir atrodė ne žemaitis kaimo bernelis, o jau išprusintas po klebonijas ponaičiukas.

Žemės ūkio technikume buvo veterinarijos gydytojas Konradas Aleksa, daug ir sklandžiai kalbantis. Kitas mokytojas — Viktoras Ruokis. Vargo mokiniai, skundėsi. Aleksa puolė Ruokį už didelius chemijos reikalavimus. Ruokis gynėsi.

Mokiniai išvertė, o Aleksa suredagavo gyvulių fiziologiją. Kai jau knyga išėjo, jis atneša ją į mokytojų tarybos posėdį, duoda kiekvienam. Priėjęs prie Ruokio ir duodamas jam knygą, sako:

— O dabar aš suprantu, kad chemija yra labai reikalinga.

Tas pats Aleksa ateina sykį iš pamokos toks susijaudinęs. Pasirodo, prieš dvi savaites jis gavęs brošiūrėlę rusų kalba apie atjauninimą — Voronovo teo- riją, sustabdęs eilines pamokas ir mokiniams išdėstęs tą teoriją. Dabar jis ga- vęs kitą knygutę, kuri skelbianti kitokią teoriją, priešingą anai. Vėl sustabdęs eilines pamokas, atšaukęs paskelbtą teoriją, už kurią jis galvą guldęs, ir paaiš- kinęs naująją.

Darbai technikume. Dirbdamas Žemės ūkių ir miškų mokyklos mokytoju jau 1923 metais išleidau Mereorologiją pagal technikumo programą. Parašiau ir Šiaulių „Kultūra“ išleido Ūkininko dangos ir kt. 1922 metų vasarą su V. Ruokiu apvaikščiojova Palangos apylinkes ir Žemės ūkio ministerijos departamentas iš- spausdino 256 puslapių Palangos kraštą.

Palangos kraštą kai rašėva, keldavome penktą valandą ryto. Kolei reikėdavo eiti į pamokas, jau daug kas mudviejų būdavo padaryta. Palangos krašto tikslas, be kita ko, buvo nustatyti, ar galima Palangą išskirti iš apylinkės, ar nebus la- tvių pavojaus. Surinkta tiksli statistika ir amžiaus, ir tautybių, ir kt. Tik tauty- bių nėra duota santraukos — visai sąmoningai, kad skaitytojas lengvai negalėtų gauti atsakymo, ar daugiau latvių ar lietuvių. Visos žinios išspausdintos gana tikslios: daug diagramų, daug faktinės medžiagos.

Buvom susitarę sistemingai tirti gimtąjį kraštą, pradedant nuo pakraščio — nuo jūros. Tačiau, beaprašinėdami Palangos kraštą pamatėme, kad reik laikytis pačios gamtos ribų. Aname darbe tik jūra — gamtos riba. Kelias Klaipėda-Lie- poja nepastovus. Juo labiau siena su Klaipėdos kraštu arba siena su Latvija. Dėl to kitą vasarą ėmėme tirti Minijos baseiną. Toliau - jos intakus. Apvaikščiojo- me Miniją su V. Budginu nuo pat ištakų iki žiočių.

Muziejaus archyvas

93

Jurgis ir Algirdas Končiai prie koplytėlės su šv. Jono skulptūrėle Purvaičiuose. 1938 m. liepos 27 d. Fot. Ignas Končius

Muziejaus archyvas

94

Marija ir Ignas Končiai Purvaičiuose. Pušyje - Igno Končiaus koplytėlė. XX a. 4 deš.

Muziejaus archyvas

95

Gaila, bet gandai apie kuriamą Žemės ūkio akademiją ir jos įkūrimas 1924 metais sulaikė mudviejų gerus norus. Ėmus dėstyti aukštojoj mokyklos, reik ir savąjį lygį kelti. Reikia plėsti horizontą savo specialybėj: ir knygas, ir žurnalus rimčiau skaityti. Pirma tik šiaip sau, tik dėl savęs. Taip Minijai tirti surinktos medžiagos mudu ir nebeapdorojome, nors jau buvo pradėta spausdinti Kulrū- roje. Juo labiau kad po 1926 metų vienas gyvenome Dotnuvoje, kitas - Kaune.

Meteorologija. Būdamas technikumo mokytojas Dotnuvoje, įkūriau Mete- orologijos stotį ir buvau pirmasis jos vedėjas. Paskui mane pakeitė J. Stanevičius.

Parašiau vadovėlį pagal technikumo programą. Išleido „Švyturys“. Tuomet, 1923 metais, pigiausia buvo spausdinti pas Jagomastą Tilžėje. Sutarėm 2000 egzempliorių. Už tą skaičių ir honorarą apskaičiavo. Kolei knygą išspausdino Tilžėje, spaustuvės jau susitvarkė ir Lietuvoje. Už užsieny spausdintas knygas buvo uždėtas muitas — ar ne po tris litus už kilogramą. Kitaip tariant, knyga įklimpo. Nuostoliai spaustuvei, nuostoliai leidėjui, ir knygos nėra. Kontraban- dos keliu vežė tą knygą'iš Tilžės.

Paskui paaiškėjo, kad buvę išleista ne 2000, bet 3000 egzempliorių. Čia tai Rucevičius susuko.

Ir Šiaulių Kultūra man buvo skolinga 2000 litų. Išspausdino Ūkininko dan- gos, Gamtos mokslai ir jų taikinimas gyvenimui, daug, straipsnių Kultūroje. Pa- prašiau, kad vietoj skolos atsiųstų savo leidinių. Atsiuntė: niekam nereikalingų net po kelis egzempliorius, o vertingesnio nė vieno.

Nemažai mano buvo rašyta Švietimo darbe. Visokios programos etnografinei medžiagai rinkti, šiaip straipsniai. Ir visur mane gerokai prigaudavo. Nemokė- jau ir nesidomėjau akylai ginti savo piniginių reikalų.

Panašiai 1940 metais buvo su Fizika. Man pavedė redaguoti Fizikos vertimą iš rusų kalbos. Atidaviau spausdinti. Kolei kalėjime sėdėjau, dr. A. Juška pasišo- vė redaguoti ir tą Elektrą, sakė, kartu su manim vertęs. Tiesa, jis man sumokėjo 500 rublių. Tik kai pasiėmė redaguoti, mano viskas buvo padaryta. Nė piršto, manding, nebeprikišo. Tik pasirašė ir, žinoma, honorarą pasiėmė. Moka žmo- nės ant svieto gyventi.

Žemės ūkio ir miškų mokyklą pavadino Žemės ūkio technikumu. Maža to — ėmė smarkiai kalbėti apie Žemės ūkio akademijos steigimą su dviem stam- biais skyriais - Agronomijos ir Miškininkystės. Vietoj Kultūrtechnikos skyriaus Žemės ūkio technikume buvo įsteigta Kultūrtechnikų mokykla Kėdainiuose.

1924 m. spalio 24 d. aš jau ėjau docento pareigas Žemės ūkio akademijoje su įžangine paskaita „Kaip mūsų žmonės spėja orą“.

Baigiasi technikumas, prasideda akademija. Išeina paskutinieji mokiniai, at- eina studentai. Visai kitas „elementas“. Iš Kauno universiteto atsikraustė aukštes-

Muziejaus archyvas

96

Juodkrantės gintaro kasyklose. 1926 m.

Martynas Jankus, Petkus, Jurgis Lėbartas ir Ignas Končius plaukia į Juodkrantės gintaro kasyklas. 1926 m. vasara

Muziejaus archyvas

97

Lietuvos ir Vokietijos pasienis. Pirmas iš dešinės sėdi Ignas Končius. 1927 m.

Petras Končius su inžinieriumi iš Danijos Šventosios uosto statybose. 1927 m.

Muziejaus archyvas

98

niųjų semestrų klausytojų. Sugalvota, kad pirmieji du kursai — fizika, chemija, botanika, zoologija — bus Kauno universitete, o specialūs dalykai - Dotnuvoje.

Fizika — sunkus dalykas: ilgas kursas, daug minčių, reikia tikslaus mąsty- mo, jaunuomenė nelabai temėgsta, ypač jei kas dar iš šalies pakiša liežuvį. Taip ir čia buvo. K. ir J. Aleksos ir Kemėšis. K. Aleksa tik šešias klases išėjęs mokėsi Varšuvos universitete, Kemėšis - kunigas — iš penktos klasės išvyko į kunigų se- minariją, o ministeris J. Aleksa tik Pulavų Žemės ūkio mokyklą baigęs. Jie visi apie fiziką supratimo neturėjo.

Kemėšis sykį važiuojant į Kauną sako, kad gimnazijose dėstoma fizika, tai kam dar jos bereik Akademijoje. Aš, sako, be fizikos duoną neblogą valgau. At- sakiau, kad aš be politinės ekonomijos (jis ją dėstė) irgi pusėtiną duoną valgau, bet nėra užsieniuose aukštosios agronomijos mokyklos, kurioje fizikos nebūtų.

Išbraukė tą fizikos kursą. K. Aleksa paskui sutikęs mane sako: žiūrėjome tavo fizikos programą — ji panaši į gimnazijos programą. Aš jam: o anatomiją irgi išbraukėte? Ne, sako, tai pagrindinis dalykas. O juk, sakau, arklio, šuns, vištos anatomija einama gimnazijoj. Tai, sako, ten kas kita. Taigi, sakau, ir fi- zika kas kita.

Su ministeriu J. Aleksa kažkokių iškilmių metu susitikome Dotnuvoje. Sako, išbraukėme fiziką. Na, sakau, dabar Žemės ūkio akademija Dotnuvo- je yra vienintelė pasaulyje aukštoji agronomijos mokykla, kurioje nėra fizikos kurso. Supyko.

Technikumo mokiniai, baigę ir dirbdami su žmonėmis, sakė, kai jiems trūk- davę tikslesnių žinių kokiam klausimui paaiškinti, atsakymą rasdavę fizikoje.

Nuo 1926 m. rudens Žemės ūkio akademijoj liko tik 12 fizikos praktikos darbų. Vedė J. Zažeckis.

Panaikinus fiziką Žemės ūkio akademijoje, reikėjo ieškotis darbo kitur. Su- žinojau, kad yra vieta Kauno universitete, nuvažiavau pasikalbėti su dekanu prof. Z. Žemaičiu. Jo Kaune neradau — gyveno žmonos tėviškėj Zarasų aps- krityje. Nuvažiavau, radau namie, palikau prašymą. Sakė, be abejonės, mane fakulteto taryba išrinks. Taip ir buvo. Turėjau skaityti įžanginę paskaitą apie energiją ir entropiją. Patekau į Eksperimentinės fizikos katedrą. Katedros vedė- jas — prof. K. Šliūpas. Teturėjome bendrą kambarį visi trys — aš, Šliūpas ir Sle- ževičius. Fakultete radau senų pažįstamų — Žemaitį, Ivanauską, Sleževičių, šiek tiek pažinojau V. Biržišką. Jis Peterburge dirbo Technologijos institute - didelis ponas. Šiek tiek iš Liepojos laikų pažinojau prof. V. Čepinskį, dar A. Purėną iš Peterburgo laikų.

Pradžioj nebuvo jauku, bet gana greit apsipratau, įsitraukiau į darbą.

Paskaitose bjauru: pilna salė klausytojų, tvankus oras. Išeini į koridorių — atdari langai, — vėjo atgaišos, tuoj kimba į gerklę. Nuolat sirgau angina, kolei prof. Radzviskis nepadarė man operacijos.

Muziejaus archyvas

99

1933 m. buvau pakeltas ekstraordinariniu profesorium. Profesoriui K. Šliū- pui galutinai sunegalavus, ėmiau vadovauti Eksperimentinės fiziko katedrai.

Vienu metu prof. K. Šliūpas buvo paguldytas Aukštosios Panemunės Rau- donojo Kryžiaus džiovininkų sanatorijoje. Einu lankyti — tuščias kambarys. Nerandu ir verandoje. Sako, turbūt išvykęs į Kauną. Nerandu ir namie. Sako, turbūt Urbono restorane Mickevičiaus gatvėje. Einu. Žiūriu, begrįžtąs iš resto- rano. Kokius penkis kartus ilsėjosi, kolei kiek įstrižai perėjo Laisvės alėją.

Nekoks įspūdis — einu lankyti sunkaus ligonio, randu jį grįžtant iš restorano.

Šiaip geras buvo žmogus. Turėjo žinių, pasaulio matęs. Kadaise buvęs sti- prios sveikatos. Dabar vieną klebonišką išgeria, ir gatavas. Nei pavalgęs, nei iš- miegojęs kaip žmogus.

Mirė Varėnos džiovininkų sanatorijoje. Palaidotas Kaune, protestantų ka- pinėse, greta Yčų.

Išrinko mane Matematikos fakulteto tarybos sekretorium. Tose pareigose iš- buvau dešimt metų. Vargo sudarydavo ginčai su Kaveckiu, užrašyti: Kaveckis- Dalinkevičius, Kaveckis-Žemaitis.

Ir Sivickis nežinojo, ko reikalauti. Visuomet ant peilių su Ivanausku. Vienas mat iš beždžionės išsirutuliojęs iki profesoriaus, o kitas - Dievo sutvertas. Am- žini vaidai. Buvo mane išrinkę taikytoju. Vaikščiojau nuo vieno prie kito, bet taip ir nepasisekė sutaikyti. Per daug jau buvo susiėdę. Vis vien kuriuo klausi- mu besusieitų, abu tuoj į kudlas.

Buvau išrinktas Matematikos-gamtos fakulteto Darbų redaktorium. Išbuvau devynerius metus. Įdomu, kad 1941 metais grįždamas iš Červenės ir patekęs į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įkurtą būstinę Minske Medicinos fakulteto stu- dentų bendrabutyje radau besimėtantį vieną tų mano redaguotų Darbų tomelį.

Fakulteto Darbai didelio vargo nesudarė. Buvo leidžiami atskiromis sritimis. Už straipsnius atsakė autoriai, kurie patys ir korektūrą žiūrėjo. Žinoma, kai ku- riems reikėjo ištaisyti rankraščių kalbą, kiek aplyginti bent didžiuosius trūku- mus. Darbus platino Geologijos katedros vedėjas prof: M. Kaveckis mainais su įvairių pasaulio aukštųjų mokyklų leidiniais.

Vaikų krikštai. Algirdas gimė Peterburgo gimdymo namuose Graikų pros- pekte 1915 m. birželio 9 d. Krikštijo kun. J. Senkus. Dviejų vardų duoti ne- galėjo — neseniai buvo uždrausta, kad nebūtų painiavos stojant kariuomenėn. Kun. Senkus pageidavo krikščioniško vardo. Kadangi senovės žemaičių papro- čiais krikštydavo tokiu vardu, koks šventasis buvo gimimo dieną, tai buvo pa- krikštytas Norbertu, o į metrikus įrašytas tik Algirdo vardu. Krikšto tėvai buvo brolis Petras Končius ir brolienė Marija Gurklevskaitė-Končienė.

Muziejaus archyvas

100

Sūnūs Algirdas, Vytautas, Jurgis ir Liudas Končiai namų kieme Kaune. 1933-1934 m. Fot. Ignas Končius

Duktė Birutė gimė Stavropolyje ir vienuolikos mėnesių mirė. Krikšto tė- vai buvo Alfonsas Paškė ir geležinkelio stoties bufeto savininkė lenkė (pavar- dės neatmenu).

Vytautas Kazys (Toliukas) gimė 1920 m. gegužės 23 d. Stavropoly. Buvo jau bolševikų laikai. Reikėjo užrašyti Gubernijos civilinės metrikacijos sky- riuje. Turėjau išduoti raštelį, kad Marijos Končienės pagimdytas sūnus yra mano vaikas. O kad M. Končienė pagimdė sūnų, reikėjo nusivesti du liu- dininku. Metrikuose užrašytas tik Vytautas. Kun. Krapivnickis irgi norėjo

Muziejaus archyvas

101

Ignas Končius su vaikais ant Palangos tilto. Apie 1929 m.

Senosios pušys Palangos parke. XX a. 2-3 deš.

Muziejaus archyvas

102

Petro Končiaus vilos sklypas prie Rąžės Palangoje. Apie 1929 m.

krikščioniško vardo. Davėme Kazį. Krikšto tėvai buvo Jonas Remeika ir Je- katerina Suvalova. Jurgis gimė Kretingoje 1923 m. birželio 18 d. pas uošvius. Uošviai jį pa- krikštijo Kretingoje — jie buvo ir krikšto tėvai. Ramus buvo vaikas, nekalbus. Liudas gimė 1925 m. rugsėjo 18 d. Palangoje. Krikštijo kun. Laukšus Do- tnuvoje. Krikšto tėvai — J. Tonkūnas ir S. Rukuižienė. Krikšto tėvas pasodino vaiką ant rankos, o šis pridirbo jam visą saują.

Algirdas. Mažiausiai tėvų globos gavo Algirdas. Mažiukas jau buvo atiduo- tas pas krikšto tėvus — brolį ir brolienę — į Klaipėdą. Čia mokėsi nuo pirmos iki aštuntos klasės.

Gyvenome Dotnuvoje. Mokyklos nebuvo. Mėginta kalbėti su Jėzuitų gim- nazijos vadovybe Kaune. Čia buvo numatomas bendrabutis, bet dar neįrengtas. Dėl to ir nukreipėm į Klaipėdą. Manėme, kad ten vaikas bus prižiūrėtas ir jam nieko netrūks. Bet gerų dienų Klaipėdoje jis ir nematė.

Sausas brolio, neturėjusio savo vaikų ir nemačiusio, kaip vaikai auga, griež- tumas, per didelis jo pedantiškumas buvo sunkiai pakeliamas. Jau mėnuo buvo praėjęs, kai Algirdas atvyko į gimnaziją. Čia mokė ir anglų kalbos. Rei- kėjo pasivyti.

Muziejaus archyvas

103

Igno ir Marijos Končių šeima Aukštaičių g. Kaune. Apie 1927 m.

Muziejaus archyvas

104

Be mokslo gimnazijoje, Algirdas dar buvo mokomas griežti smuiku. Čia mano noras. Pats jaučiau didelį trūkumą, kad nemokėjau groti jokiu muzikos instrumentu. Norėjau, kad bent vaikai to trūkumo nejaustų. Smuiką buvau nu- pirkęs Klaipėdoje, kai mudu su Ruokiu tyrėva Palangos kraštą.

Ypač sunku vaikui buvo, kai 1923 m. balandžio 23 d. nušovė brolienę. Labai prisinervino, niekaip nenorėjo pasilikti Klaipėdoje.

Brolis ne kitoks liko ir po žmonos mirties. Kadangi sakė, kad dabar jam tas vaikas — viskas, nepatogu buvo atsiimti.

Algirdukas nebesitikėjo iš niekur užuojautos susilaukti. Ar tik ne geriausias jo draugas buvo vilkinis šuo. Vaikui reikėjo tą vilką išvesti pasivaikščioti, išmau- dyti Akmenoje (Dangėje). Dar ir Evos elgesį turėjo sekti, kai ši išeidavo į miestą. Algirdas tikrai sunkių išgyvenimų turėjo, kolei gyveno Klaipėdoje.

Gal sunkias jo dienas kiek lengvino tai, kad buvo skautas, kad turėjo gerą draugą — vadą Petrašką. Tas darė jam įtakos.

Kaip ten bebūtų pas tėvus, kad tėvai ir pabara, ir nubaudžia, bet vis tiek ir širdį parodo. Klaipėdoj Algirdas to nematė, ypač po brolienės mirties. Jis atro- dė užgautas, aklai klausė dėdės, bet širdis į jį nelinko. Taip buvo ir paskui, kai jau buvo paaugęs. Ne tik nemylėjo dėdės, bet nekentė jo ir negerbė. Ar tik di- džiausia negerbimo priežastis nebuvo Eva. Brolis į ją savaip žiūrėjo, savotiškas gyvenimo sąlygas buvo jai sudaręs, kol išvyko į Vakarus.

Paskui ir priversti niekas negalėjo, kad parašytų dėdei, kad ką nuvežtų ar užeitų. Sausą formalią pažintį belaikė.

Ir su žmona apkalbėdavome Algirdo gyvenimo sąlygas Klaipėdoje. Vieno- dos nuomonės buvome. Vaikas pats nesiskundė. Nesakė, kodėl jam nepatinka pas dėdę. Mudu daug ką numanėme. Gaila buvo. Tačiau kažkaip laukėme, kad išaugs, gal dėdė supras jau didesnio vaiko reikalus. Žinoma, vaikas nieko blogo nebuvo mokomas (gal tik Evos sekimas). Dėdė visuomet tvarkingas, visuomet tarnyboje. Nei gėrimai, nei kortos, nei svečiai pas jį. Bet brolis laikė vaiką nie- ko nesuprantančiu, elgėsi kaip su nemąstančiu, nejautriu padaru. Vaikai nėra tokie. Ir ypač Algirdas toks nebuvo.

Ir vėliau Algirdas svetur augo, brendo. Baigęs Kaune „Aušros“ berniukų gimnaziją, išvyko į Alytų dvejiems metams į Miškų mokyklą. Baigęs mokyklą ir kiek patarnavęs, išvažiavo į Prahą - į aukštąją Žemdirbystės ir miškų inžine- rijos mokyklą.

Nežinau, kokios nuomonės Algirdas buvo apie tėvus, bet mums jo buvo gai- la. Nepatogiai pasijausdavome su žmona, kai užeidavo kalba apie Algirdą. Tarsi jis ne mūsų buvo užaugintas, ne mūsų į mokslus leistas. Lyg jo būtuva nemylė- ję. Kaip tik antraip — jis labiausiai už visus buvo mylimas.

Prievarta nieko nepadarysi. Kai tik baigė gimnaziją, metė visai smuiką. Pir- ma kambary, paskui palėpėj muksnojo smuikas, kolei okupacijos metu buvo iš-

Muziejaus archyvas

105

Sofijos ir Vytauto Mongirdų Mišučių dvare. Iš kairės: Ignas Končius, Algirdas Končius, Marija Kentraitė-Končienė, septinta — Felicija Kentrienė. Kartenos vlsč., Kretingos apskr., XX a. 3 deš.

Muziejaus archyvas

106

Pas Igną ir Mariją Končius Vytauto g. Palangoje. Apie 1926-1927 m.

vežtas į Budrius ir atiduotas pradžios mokyklos mokiniui, mokytojo žodžiais, gabiam ir muzikaliam.

Nejauku man ir šiandien. Kažkaip pats prieš save droviuos Algirdą atsiminęs. Darbštus, kietas sau, tik kiek minkštos širdies kitiems, Algirdas normaliomis gy- venimo sąlygomis būtų galėjęs išaugti į gerą vyrą. Kažin kas su juo dabar? Koks jo gyvenimas tokioje nepakeliamoje tėvynės vargų aplinkoje? Karštas, gal greit sprendžiąs, tiesus, nebijąs savo nuomonės pareikšti, gal kiek sunkoka jam tikrai gerų draugų turėti. Reik jį gerai pažinti, kad įvertintumei jo elgesį, įsitikinimus.

Mokomojo darbo, gal ir mokslo aplinka gali jį atitraukti nuo gyvenimo ne- gerumų, skersai kelio jam atsistojančių. Mokąs slėpti savo gyvenimo sunkumus, neparodąs slegiančių jį minčių, negerumų — šios savybės gali padėti jam ir to- kiomis nepaprastomis sąlygomis išsilaikyti neįkliuvus arba nepatraukus į save priekabės ieškančių asmenų akių.

Klausytojai turėtų jį gerbti. Jų reikalus jis visuomet gins. Gal ir žinių turi prisirinkęs. Įgimtas protas jam turėtų padėti žinių gilumu į save atkreipti kitų dėmesį. Ir Klaipėda, ir Kaunas, ir Alytus, Praha, dar Gilwello kursai Anglijoj turėjo gerokai išplėsti jo akiratį. Gera, jautri širdis, noras padėti nuskriaustiems ir ateity turi suteikti jam tvirtą vietą visuomenėj, gerbiančioj jį už darbą, širdį, jausmus, protą.

Muziejaus archyvas

107

Valstybės archeologijos komisija. Komisiją sudarė A. Janulaitis, K. Jablons- kis, P. Galaunė, P. Tarasenka, V. Svipas ir aš. Raštvedžiu iš pradžių buvo Šer- nas, paskui Paunksnis.

Tai buvo apie 1930 metus. Kažkaip sunku buvo surasti komisijai darbo. Kalbėta apie senovės paminklų apsaugą, apie saugotinus senovės paminklus. Rankiojama medžiaga taisyklėms. Aš įsikišau su etnografija. Buvo surengti kursai etnografinei medžiagai registruoti. Apie penkiolika žmonių tuos kur- sus baigė. Buvo pasiūlyta jiems vasarai darbo, sudarytos trys grupės. Viena vyko į Baublius prie Jokubavo, kita — į Kulupėnus prie Kartenos geležinke- lio stoties, trečioji — į Rotinėnus prie Žemaičių Kalvarijos. Kiekvienai grupei buvo nupirktas fotoaparatas „Rokeiflex“ 6x6. Reikėjo kiekvieną trobesį išma- tuoti, aprašyti, nufotografuoti bendrą vaizdą, ir atskiras dalis, atskirus daik- tus nupiešti.

Grupės energingai darbavosi. Surinko gražios medžiagos, kurią Valstybinė archeologijos komisija perdavė Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Medžiaga paskui buvo Rukštelės žinioje.

Nuotykis. Minijos viršupyje tuo metu siautėjo plėšikai — Raikauskis su savo sėbru Martinkum.

Kliokių kaimo Tavadorius Vaišė, Budgino giminaitis, mums rodė įlaužtą lieptelį, per kurį pasisekė Raikauskiui pabėgti. Lieptelis buvo klampynėje tarp Saloto ir Ploutinalio ežerų. Raikauskis švaistėsi po visą Žemaitiją, kol pagaliau jį nušovė prie pat Rietavo.

Vakarop, kai pasiekėme Šilasodą, Vainaičius, mus pasitiko mano svainis Gricius iš Skruzdynių. Lynoja. Einame keturiese į Magdelės kalną. Gricius vienmarškinis, kaip pievoj kad šienavo. Mes trys keistai apsidarę, apsikabinėję fotoaparatais, odiniais chemikalų maišeliais, turėjome ir ginklą. Dar Ruokis — be kepurės, su barzda. Per dieną nuvargę, suliję — išvaizda tikrai įtartina.

Jau prie pat kalno viršaus bevažiuojąs žemyn šienvežėse gardėse su dvejetu ar- klių policininkas su žmona. Mes lipame toliau. Saulutė jau visai leidžiasi. Staiga užpakaly — „rankas aukštyn“. Beeinąs policininkas revolverį atkišęs. Patikrino dokumentus. Geri buvo popieriai - Žemės ūkio ministerijos ir Plungės valsčiuj užregistruoti. Paliko mus.

Paskui šventadienį per pačius poterius ėjome Narvaišų paminėjais. Pa- matėme, kad mus iš lauko stebi žmogus. Brendame per nepjautas pievas, be tako. Kiek paėjėjus, pailsėjus, jau apie pavakarę, prieina prie mūsų žmogus ir atsiprašinėja. Pasirodo, pamatęs mus tris nepažįstamus nelaiku ir nevietoj, pamanęs, kad mes Raikauskio sėbrai. Sėdęs ant arklio ir nudūmęs į Plungę. Ten jam paaiškinę, kai jis papasakojęs, kaip mes atrodome, kad mes visai ne Raikauskiškiai, bet geri žmonės. Žmogelis grįžęs atėjo atsiprašyti, kad taip

Muziejaus archyvas

108

Be arklio neapsieisi! Gitėnai, Miežiškių vlsč., Panevėžio apskr., 1926 m.

S i nuoliauka Vasas r LKS

1 aa pamoka, Ė 2 S m ban Aido f Camena (kode Saptau?)

IKVo m. 4 63. Uk SS KA Šorraų Auaiomež eng:

ud] Mo y bai:

Muziejaus archyvas

109

Vytauto Didžiojo universiteto studentai skautai su vadovais. Iš kairės: sėdi ketvirtas dr. Jurgis “ a “p * . + r *- * Č Alekna, Sofija Kymantaitė-Ciurlionienė, prof. Ignas Končius, aštuntas plk. Juozas Šarauskas. Kaunas, XX a. 4 deš.

mus įžeidęs, palaikęs Raikauskiškiais. O už Raikauskio galvą buvo paskelbta 2000 litų premija.

Ieškojome Minijos versmės, iš kurios ji prasideda. Nuėjome iki Mavos ma- lūno už Ilgio ežero. Tai pirmas malūnas. Malūnininkas su Vaiše paliko besėdį ant rąstų, o mums pasakė, kad čia už miškelio netoli yra Sydeklio ežeraitis, iš kurio Mava išteka, ir mes nuėjome vieni. Labai klampu. Nuo kemso ant kemso reik šokte šokti. Neprišokai ar nepataikei, tuojau iki kelių į klampynę įsmuksi. Nusiavėme kojas. Perklampojome kokį kilometrą iki Sydeklio. Sugrįžome at- gal. Šypsosi mūsų bičiuliai. Na ką, sako, matėte? Pasirodo, čia esama labai daug gyvačių. Vaišė dėl gyvačių su mumis nėjęs. Mums ne tai rūpėjo ir nė vienos ne- matėme. Paskui eidami pamaviais iki Ilgio ežero daug jų matėme.

Tą vasarą pėsčiomis paminijais išvaikščiojome daugiau kaip 250 kilome- trų, o dviračiais nuvažiavome apie 800 kilometrų. Kiek galėjom, geležinke- liais važiavome (Dotnuva-Papilė), nuo stoties dviračiais ir tik pačiais paupiais pėsčiomis.

Daktaras Kuzma padarė man apendicito operaciją. Kitą kartą nupjovė ant

liežuvio išaugusį žirnio dydžio gumbelį. Dar gumbelis augo dešinėje krūtinės pusėje, kur šonkauliai baigiasi. Pradžioj kaip pupa, paskui vis didyn. Pagaliau iš-

Muziejaus archyvas

110

Vytauto Didžiojo universiteto studentų skautų susirinkimas. Iš kairės: trečias prof. Ignas Končius, dr. Jurgis Alekna, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, aštuntas plk. Juozas Šarauskas. Kaunas, XX a. 4 deš.

augo didelis. Gulint nuslūgdavo po šonkauliais, deformuodavo žarnas, neduoda- vo ramiai miegoti. Reik išpjauti, ateik, sako, kuomet atostogų metu. Grįždamas iš Vėsulavos, užėjau į ligoninę Velykų savaitėj. Palauk, sako. Po pusvalandžio nuvedė į operacinę, paguldė ant stalo, gerai užmarino, visai neskaudėjo. Dar beoperuojamas papasakojau, kaip (tuomet rašė laikraščiuose) viena danė sto- rulė turėjo girtuoklį smulkų vyrą, kuris parėjęs namo neduodavo jai ramybės. Sykį norėdama nuraminti pavertė jį ant žemės, atsisėdo vyrui ant galvos. Tas šiek tiek pasispardė ir aprimo. Pasirodo, nutroško. Kuzma nutraukė operavęs ir kvatojo pilvą susiėmęs... Padėjo jis man apsirengti. Parvažiavau namo autobusu. Nuėjau į lovą. Atėjo Rukuiža ir praplepėjom nuo penktos iki dešimtos valan- dos, tuomet aš atsiminiau, kad esu pjaustytas. Žinoma, šiek tiek jaučiau. Siūlus paskui pats ištraukiau.

1947 m. gegužės 29 d., kai Tolė sėdo į laivą, plaukiantį į JAV, aš obliuoja- mąja mašina nusipjoviau kairiosios rankos bevardį, tik pakraštėlis nago beliko. Įdomus supuolimas: jei visi keturi sūnūs į Ameriką išvažiuotų, likčiau be ketu- rių pirštų...

Lietuvos skautų sąjunga. Visai nelauktai įsipainiojau į Skautų sąjungą su vaikais skautais po jų iškilmes, laužus, šventes vaikščiodamas.

Muziejaus archyvas

111

Sykį Žaliojo kalno kareivinių manieže, kažkokiose skautų iškilmėse, iššau- kia ir mane, apdovanoja svastikos ženklu.

Pobūviuose būdavome abudu su žmona. Pasidarėme rėmėjai. Net rėmėjų pirmininku tapau. Šiek tiek ir pasidarbavau. Ir Jėzuitų gimnazijoj, kur pusė mokinių buvo skautai, ir „Aušros“ berniukų gimnazijoj, ir Kudirkos pradžios mokykloj. Teko ir gaišti, ir pinigo dėti.

Algirdas Klaipėdoje labai gyvas skautas buvo. Tolė, Jėzuitų gimnazijoj be- simokydamas, Kleboniškio miške pirmą sykį stovyklavo. Visą stovyklos laiką buvo labai lietingas oras. Privargo — buvo dar per jaunas.

Vėliau universitete patekau į garbės narius Vyčio skautų korporacijoj ir stu- denčių skaučių draugovėje — buvau vėliavų krikšto tėvas.

Vilniuje, dirbdamas Stepono Batoro universiteto valdytoju, buvau skautų būrio vėliavos krikšto tėvas, — šventinta Aušros Vartų koplyčioj.

Pirmą studentų laužą įkūriau Aleksote. Buvau Akademinio studentų sąjūdžio pirmininkas Vokietijoje. 1949 m. ėmiau skautus burti Bostone.

Muziejininkas

Be atviro oro muziejaus steigimo Kaune, be paskaitų, be pasikalbėjimų su amatininkais-kultūrtechnikais, be suruoštų kursų etnografinių paminklų regis- truotojams, paskaitų muziejininkų suvažiavimuose, teko dalyvauti ir ekskursi- jose su Šiaulių „Aušros“ muziejaus steigėju P. Bugailišku bei jo bendradarbiais. Su Telšių „Alkos“ muziejininkais P. Geniu, P. Gaidamavičiumi teko tirti Dro- būkščių-Palukšių kaimus už Varnių. Savotiški kaimai — žemė čia lydimais su- skirstyta. Su Kretingos muziejininkais važinėjau, rinkome medžiagą.

Žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau Žemės ūkio technikume, buvo įsteig- tas būrelis gimtajam kraštui tirti. Padaryta pradžia muziejui. Skaitytos paskai- tos — jaunuomenė pratinta gimtąjį kraštą pažinti.

1911 m. su prof. Volteriu važinėjau po Žemaičius Aleksandro III muziejaus Peterburge etnografinio skyriaus reikalais. Jau tada buvau sudaręs programas pastatams registruoti. Grįžęs į Lietuvą spausdinau Švietimo darbe daugybę pro- gramų pastatams, namų apyvokos reikmenims, baldams, padargams, įrankiams, įnagiams tirti. Gana nuodugniai buvo surašyta programa upėms tirti. Atskirais lapais buvo išleistos programos-anketos trobesiams tirti.

Buvo suregistruoti, išmatuoti, nubraižyti numai. Surinkti svirneliai su va- lais (iš viso 35); paskutiniuosius du aptikau Varėnoj. Kiti - Utenos apskrityje. Atgavus Vilniaus kraštą — tokių svirnelių buvo begalės, galima sakyti, visi — net naujai statomi — su valais. Buvo rasta akmenų su duobėmis Utenos aps- krity. Mano atlikta Žemaičių padangės kryžių koplytėlių statistika (2424 km

Muziejaus archyvas

112

Z 3 € o M 4 “ € bD — > o = Ž v 26 = s ž „ “ č E E = v „ o = [=] o m p

4

Dionizo Poškos Baubl

25 m.

Tauragės apskr., 19

ės vlsč.,

Mu

1LCJAUS A rcbyvas

112

= Už * Minia" Už, "i

a *

Iškirsti 4žuolai prie Kūno kultūros rūmų. Pirmas iš dešinės prof. Ignas Končius. Kaunas, 1935 m. balandžio 28 d.

kelio). Degučiuose aptikta (7 km nuo Žemaičių Naumiesčio) trikampė bažny- tėlė. Gražios medžiagos atgabenta į Atviro oro muziejų Kaune. Labai gražus dalykėlis rastas prie Merkinės — skaldomas titnagas su atskeltais titnaginiais peiliukais; duotas Č. Liutikui, kad parvežtų į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Ir pats sau Utenos apskrity buvau nusipirkęs maždaug 150—200 metų senumo nuometą — verpste verpti linai, audeklas kaip šilkas. Gražus iškasenų rinkinys miesto muziejui Kaune buvo perduotas iš Pašušvio, iš Krakių žvyrduobės. Su V. Ruokiu pamatėm žvyrduobės pakrašty bekyšančius kaulus — iškasėm labai gražų rinkinį su kaulais, su segėmis.

Panašiai ir Skomantų piliakalny prie Veiviržos - gražus radinys bulvių rū- siuose. Kasėme su Tarasenka šventą dieną per pačius poterius.

Oro muziejus Kaune. Valstybės archeologijos komisijoj pažinau architektą V. Švipą. Jis buvo Žemės ūkio rūmų statybos skyriaus vedėjas. Patiko jam mano mintis apie Skanseno muziejų Švedijoj, apie ateičiai saugotinas buvusias sody- bas, pastatus, reikmenis. Žemės ūkio rūmų direktorius tada buvo Tallat-Kelp- ša. Jis mielai pritarė idėjai steigti panašų muziejų Lietuvoje. Ėmėva su V. Švipu, kartais ir su Vaškeliu, važinėti po Lietuvą, ieškoti tinkamų muziejui pastatų.

Muziejaus archyvas

114

Muziejui tinkama vieta — Parodos aikštė Vytauto kalne. Žemė priklausė Žemės ūkio rūmams. Parodai, sako, nebetiko.

Visų pirma man rūpėjo Žemaičių numą atkelti į Kauną. Apvažinėjome su Švipu visus numus. Tinkamiausią radova prie Sausdravės Malūno tvenkinio — Abarčio. Buvo nupirktas, atsargiai nugriautas ir atvežtas į Kauną. Keblu buvo su koptūru — molinis, sunkus, didelis. Pasisekė viską atstatyti. Parodos metu buvo imama po 20 centų už įėjimą. Iš viso surinkta per 2000 litų. O išlaidų te- buvo apie 500 litų.

Paskui iš Totoriškių kaimo buvo pargabentas aštuonkampis ąžuolinis svirne- lis. Kirviu statytas, gerai išsilaikęs. Nuo Jonavos, iš Vilkų kaimo, buvo atvežta klėtis. Paskui trys svirneliai su valais iš Utenos apskrities, tvartas su diendaržiu iš Panevėžio apskrities. Ilgai buvo ieškota dūminės pirkios. Norėta parodyti, kad dūminė pirkia nėra vargo, bet mados dalykas. Buvo pagaliau rasta tinkama, su išilginėm sijom, Nuotekų kaime, tuoj už Šventosios, prie Ukmergės. Gana ge- rai atrodė. Nuardyta, parvežta į Kauną, sudėta viename paviljonų. Taip ir išliko per karą, per okupacijas. Be šių pastatų, buvo pririnkta gana daug visokių namų apyvokos daiktų, reikmenų - grėblių, dalgių, verpsčių, medinių didelių indų iš vieno gabalo, spintelių, stalų, kėdžių ir t. t.

Muziejus būtų smarkiai prasiplėtęs, bet atsirado kliūčių. Muziejus buvo ati- duotas Vytauto Didžiojo muziejaus administracijai. Darbas sustojo, mat Žemės ūkio rūmai kiekviename apskrities mieste turėjo savo technikus, agronomus. Lengva buvo apeiti, apmatuoti ar net nugriauti ir pristatyti. O Švietimo minis- terija tokių žmonių neturėjo. Jai būtų labai brangiai kainavę tokių žmonių pa- sisamdyti ir ten, provincijoj, ir čia, Kaune. Tad Švietimo ministerijos pavadintas „Tėviškės muziejum“ sustojo tik vardą gavęs ir nė žingsnio nežengęs.

Jei ir nebūtų muziejaus kūrimas įklimpęs Švietimo ministerijos pareigūnų suvytusiose rankose, vis tiek karas, trys okupacijos būtų gerokai jį susmukdę. Kažin ar Tarybų respublikos samdiniai būtų supratę „Tėviškės muziejaus“ nau- dą. Juk čia būtų saugomi lietuvių buities įrodymai, o ne vien darbo kapitalo veiksniai. Čia tikroji istorija būtų buvus — lietuvių etnografija, etnologija, o ne propaganda už neįgyvendinamą gyvenimo sistemą — už baudžiavos grąžinimą. Lietuva buvo ponų nusikračiusi, o čia, še tau, vėl ponas — dar svetimas engė- jas, nors nebe caro satrapas, bet dar blogesnis neišmanėlis — vergijos atkūrėjas.

Zoologijos sodas. Bekalbant su prof. T. Ivanausku, kilo mintis steigti z0- ologijos sodą. Tuo tarpu tik savo krašto faunos. Bus stirnų, briedžių, elnių, at- siras vilkas, lapė, opšras, šeškas, kiaunė, šernas. Daug paukščių — jų 366 rūšys Lietuvoje aptinkamos.

Mickevičiaus slėnis tam labai patogus - gražus miškas, dideli ąžuolai, eglės. Teka upelis. Ši vieta labai apleista, — ją vis vien reikėtų miestui tvarkyti.

Muziejaus archyvas

115

Antrojo kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimo Šiaulių Ausros muziejuje dalyviai. Sėdi iš kairės: prof. Ignas Končius, mokytoja E. Klupšienė, Telšių A/kos muziejaus vedėjas Pranas Genys, Šiaulių kraštotyrininkų draugijos pirmininkas Peliksas Bugailiškis, prof. Eduardas Volteris, prof. Paulius Galaunė, Vincas Ruzas. 1933 m. birželio 11-12 d.

Ilgai nelaukę, nuėjome pas burmistrą A. Merkį. Jis sutinka, kad steigėjai bū- tume prof. T. Ivanauskas, burmistras Merkys ir aš. Steigiame akcinę bendrovę. Miestas pasiima 51 proc. visų akcijų.

Imta tverti tvorą. Gauta iš Krašto apsaugos ministerijos geras slėnio galas, apie 23 ha žemės. Tvora kainavo 37 000 litų. Padaryti šiokie tokie takai, paukš- čiams narvai, žvėrims aptvarai. Tuoj atsirado elniukai, stirnos, briedis, šernas, keletas vanagų, rudųjų lapių, sidabrinė lapė, kiaunė, du vilku, meškėnų kele- tas, fazanų — auksinis, sidabrinis, medžioklinis, karališkasis, muskusinės antys, gulbės, gervės, gandrai, karveliai. Netrukus buvo gautas iš Varšuvos stumbras, jautis zebu, Mandžiūrijos briedis, šunys dingo. Ūkininkui pasisekė lauke pa- gauti du iš Ispanijos atlėkusius kondorus. Žmonės prinešė vanagų, gauta povų.

Pirmaisiais metais (1932) gauta 30 000 litų įplaukų. Apsimokėjo einamosios išlaidos. Net tai brangiajai tvorai kiek liko. Vėliau už 500 litų Klaipėdoje buvo nupirktos dvi meškos (patelės), pastatytas joms narvas.

Žmonių visuomet buvo pilna. Šventom dienom nepraeisi. Ypač vaikams tiko du asilai — raitiems ir važiuotiems. Gerų įplaukų tie asilai davė.

Už 8000 litų buvo pastatytas restoranas. Tegu su tuo restoranu buvo daug visokių nemalonumų, vis dėlto jis buvo reikalingas ir greit būtų apsimokėjęs.

Muziejaus archyvas

116

III muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimas Žemės ūkio rūmuose. Prie stalo pirmas iš dešinės sėdi prof. Ignas Končius. Kaunas, 1935 m. rugsėjo 28-29 d.

Iš pradžių pyko žmonės, labai puolė Jonas Vileišis — girdi, užterš Mickevi- čiaus slėnį. Iš tikrųjų apvalė slėnį, pagražino. Jokios smarvės nebuvo.

Kiti vėl pyko, pavyzdžiui, prof. Z. Žemaitis, kodėl ne kartu su Botanikos sodu. Į Botanikos sodą mažai kas tėjo — toli, jokio susisiekimo. O čia nuo Vy- tauto prospekto iki pat Zoologijos sodo eina autobusas. Ir pėsčiam pro Kūno kultūros rūmus per ąžuolyną gražu eiti. Turi valandą kitą laiko ir gali aplankyti Zoologijos sodą. Vieta tikrai patogi. Tik reikėjo apie milijoną litų šiek tiek ap- tvarkyti tą įdomų slėnį — tvenkinį įrengti, pastatyti liūtams tinkamus būstus. Patys žvėrys nebrangūs. Hamburge už liūtą ar tigrą — 500 litų. Tik patalpos brangios, žiemą apšildomos. Būtų visa tai buvę.

Užėjo karas. Rusai norėjo stumbrą išvežti. Pasisekė įtikinti, kad jis ne gryna- veislis. Patikėjo. Ir laiko jiems trūko. Jie sakėsi norį Kaukazo stumbrą atstatyti. Šis buvo grynas, lietuviškas, iš Baltvėžio girių rezervato.

Vokiečiams užėjus, reikalai pablogėjo. Ir su pašaru, ir su pačiais gyvūnais.

Jėga norėjo paimti stumbrą ir padovanoti Geringui. Buvo atsikratyta, nes neturėjo jokių dokumentų. Bet vokiečiai gerai suprato, kad čia tikrai geras stumbras, kad tokių nedaug bėra likę. Netrukus atvyko specialistai su visais popieriais. Išvežė stumbrą. Dingo sodo pažiba. Ėmė ir kiti gyvūnai retėti, skurs-

Muziejaus archyvas

117

ti. Ir pati gražioji gamta su tais didžiuliais ąžuolais kažkaip liūdniau atrodė. Ir žmonėms nebe tas ėmė rūpėti.

Galėjai iš Zoologijos sodo spręsti apie viso krašto padėtį. Kaip ir viso krašto gyvenimas kad vešėjo, augo, taip ir Zoologijos sodas greit būtų buvęs reto gro- žio faunos ir Aoros kampelis. Čia būtų buvę surinkta mūsų krašto paukščiai, laukiniai gyvūnai ir svetimų kraštų įdomiausieji padarai. Ir ne vien vaikams tai buvo taikoma. Juk lietuviai nuo senų laikų dideli gamtos mėgėjai ir žinovai.

Kryžių ir koplytėlių statistika. Iš pat mažų dienų mano akys linko prie visokių pagražinimų, kuriuos teko matyti kaime. Sakysim, grėblio galvutė kiek išrantyta ar vinelių spindinčiomis galvutėmis prikalinėta, ar veidrodėlis priseg- tas, ar barškantis kotas padarytas. Dalgiakočio kaip nors prašmatniai išlenktos rankenos. Verpstė, kuodeliui prisegti iešmukas, botago konkoliukai, kultuvė, šautuvas (staklių), spaustukai riešutams ir t. t.

Labai mėgau koplytėles. Apšepusius šventuosius tėvas duodavo nudažyti.

Nusarginęs ir numarinęs tėvą, 1911 metais aš ėmiau ir pėsčias, ir dviračiu, ir arkliu važiuoti Žemaitijos keliais (centras — Plungė) ir surašinėti kryžius ir koplytėles, fotografuoti. Apie 800 kilometrų sukoriau 1912 metais. Karui užė- jus (1914-1918 m.), gražiai sutvarkyta medžiaga liko Liepojoj kartu su daugeliu mano daiktų. Grįžęs po karo, beradau tik apie trečdalį. Gulėjo ta medžiaga pas mane. Pagelto tas vadinamasis „gražinis“ popierius (už 12 lakštų 5 kapeikos).

1932 metais besigrambydamas savo popiergaliuose, aptikau ir tuos sąrašus. Pagalvojau, reik dabar, po 20 metų, apvažiuoti tuos pačius kelius ir pažiūrėti, kas beliko. Įdomu, be to, aplankysiu pažįstamas gražias Žemaitijos vietas, pati- krinsiu senuosius įspūdžius.

Nesunku tai buvo padaryti. Aplankiau, surašiau, apskaičiavau. Likę apie pusę to, kas buvo. Tik aštuonios sodybos naujos. Sutvarkiau medžiagą. Kažkaip įsikal- bėjau su prof. Pranu Dovydaičiu šiuo klausimu. Duok, sako, išspausdinsiu Sotery. Išspausdino. Daug kam patiko. Ir man pačiam patiko. Gerai užmokėjo honoraro.

Sakau, reik apvažiuoti visą Žemaitiją. Kasmet nuvažiuodavau po 500 kilo- metrų. Daugiausia mane vežė G. P. Gaidamavičius motociklu. Susidarė daugiau kaip 3000 kilometrų. Jau buvo 8 sąsiuviniai. Kasmet po 32 puslakščius. Pamažė- jo honoraras — nebeužtekdavo atspaudams sumokėti (120 atspaudų). Po 1939 m. Soter užsidarius, buvo spausdinama Bugailiškio Gimtajame krašte, Šiauliuose.

Buvo apvažiuoti visi keliai nuo linijos Jurbarkas-Kryžkalnis-Stulgiai-Už- ventis-Tryškiai-Laižuva į vakarus. Dar norėjau vieną vasarą pavažinėti ir tikrai visus viešai važiuojamuosius kelius būčiau aprašęs. Deja... Ir galutinės santrau- kos nedariau, kolei neturėjau tų trūkstamų aprašymų.

Fotografijoms teduodavo tik vieną puslakštį ar du. Todėl nusagstydavau tuos puslapius pigiu montažu. Patiko man ta statistika — įsitraukiau. Turėjau nuotrau-

Muziejaus archyvas

118

Ernografinės ekspedicijos Žvaginiuose metu. Klaipėdos apskr., 1938 m. rugpjūčio 17 d. Fort. Ignas Končius

kų ir iš kitur. Mėgau sistemingai surašinėti. Žemaičiuose daug kryžių ir koply- tėlių pakeliais, patakiais, 1942 m. gruodžio 19 d. duomenimis, 2424 km — 3234 šventieji. Žinojau, kokių šventųjų daugiau. Tik pastaruoju metu sunku pasidarė atskirti tuos šventuosius — krakmoliniai, labai mažos galvutės, aptrupėję, apibirę.

Turėjau surinkęs visokių duomenų, kodėl kuris kryžius ar koplytėlė statyta. Kokie padavimai, kokie „stebuklai“, — visa tai būčiau surašęs ir išspausdinęs.

Negatyvai liko deponuoti Vytauto Didžiojo muziejuj Kaune ir Vilniaus uni- versitete. Pas save nieko neturiu.

Fizikos terminai. Kai grįžau iš Kaukazo, beveik baigtos rašyti Fizikos pasi- rodė besanti pasenusi terminologija. Tad Dotnuvoje subūriau terminų komisi- ją - Ruokis, Stanišauskis, Murka, Gaigalaitis, Vienožinskis ir aš.

Buvo surašyta trimis kalbomis — lietuvių, rusų, vokiečių, perrašyti trys eg- zemplioriai, prieš tai apsilankius pas J. Jablonskį, Belvederyje vasarojantį. Visi trys egzemplioriai buvo įteikti Žemės ūkio ministerijai, išspausdinta Lietuvoje. Buvo spausdinama Švietimo darbe. Sudaryta komisija iš Būgos, Varno, Vireliū- no. Būdavau kviečiamas ir aš. Kai pirmą sykį pasirodžiau komisijoj, Vireliūnas džiaugėsi, kad labai gerą žodį suradę akumuliatoriui pavadinti — „kauptuvas“. Juk čia, sakau, nesukaupiama pačios elektros, čia elektra yra paversta į cheminę energiją — „kauptuvas“ netinka.

Muziejaus archyvas

119

Paskui fizikos terminų žodynėlis pakliuvo į universiteto terminologijos ko- misiją. Čia ir dingo. Niekaip nebegalėjau surasti. Ėmiau iš naujo kurti jau uni- versitete būdamas. Komisijos (Brazdžiūnas, Puodžiūnas, Jucys, Baršauskas ir aš) posėdžiuose ėjo nenaudingi ginčai, kartais visą valandą kalbėję ir vieno žodžio galutinai nenustatydavome. Gamtoj Žvironas buvo gana gražiai aprašęs vargin- gą to žodynėlio kelią. Taip terminų sutvarkyti ir nepasisekė, dėl to ir fizikos vadovėlio vidurinei mokyklai — gimnazijai neparašiau, galutinai nesutvarkiau.

1915 m. pradėtos rašyti Fizikos juodraštis turi būti Vilniaus universitete — buvo pasiųsta parodai kartu su beveik visa mano išspausdinta medžiaga, išsky- rus smulkius straipsnelius laikraščiuose ir žurnaluose.

Simono Daukanto draugija. Ši draugija buvo įsteigta universitete. Šiek tiek pažįstu iš darbų Simoną Daukantą ir turėjau galvoje, jog ši draugija yra jo ideo- logijos. Pradėjo pas mane lankytis tos ir tie Daukantienės-Daukantaičiai. Visi žemaičiai — Kalnius, Jucys, Nezabitauskaitė (paskui Jucienė), Norvidaitė (pas- kui Kalinauskienė) ir kt. Jie mane išrinko garbės nariu.

Atsirado Klaipėdos krašto studentų. Jie panoro stoti į šią žemaičių draugiją. Jų nepriima, nes jie ne katalikai. O čia, pasirodo, pagrindiniame statuto punkte apie tai pasakyta. Ėmėme kalbėti, kaip rasti išeitį. Buvo nutarta keisti įstatus, kad ir klaipėdiečiai galėtų būti nariais. Pažadėjau padėti greičiau gauti univer- siteto vadovybės įstatų patvirtinimą.

Tikroji teisybė buvo ta, kad Žemaičių studentų Simono Daukanto draugi- ja buvo ateitininkų studentų grupės padalinys. Visokiais vardais dangstėsi, kad pritrauktų jaunuosius. Išsiaiškinęs pasakiau, jog man netinka būti garbės nariu tokios organizacijos, kuri nejungia, bet ardo tuos pačius žemaičius. Neieškoma būdų dailinti kampus, bet dar labiau jie aštrinami besiramstant neaiškiais viešai nesakomais samprotavimais, keičiant patį Daukantą. Kas jis buvo, kaip galvojo, kaip gyveno, ką žemaičiams padarė, puikiai žinome. Jis tokio skirtumo nebūtų daręs. Iškraipoma jo ideologija.

Taip ir nutrūko mano visai geri santykiai su studentais žemaičiais, o taip norėjosi padirbėti su jais. Juk tiek daug yra bendrų reikalų, tiek visokių klausi- mų, ir be tikybos.

Buvo pradėta memorandumus rašyti dėl Žemaičių kunigų seminarijos pa- naikinimo. Taip buvo vadinama Kauno seminarija, vėliau Metropolijos kunigų seminarija. Pristeigė vyskupijų, seminarijų, pavadinę jas Telšių, Panevėžio, Vil- kaviškio, Kaišiadorių. Kodėl negalėjo palikti Žemaičių seminarijos Telšiuose. Juk taip ir vadinosi „Talsensis sive samogitiensis“. Žemaičiams daug nereikėjo.

Būtų gražiai tikę Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų, Zanavykų seminarijos. Arba kad bent Žemaičių būtų Telšiams palikę. Dabar bažnyčių knygose ir tikybinėse organizacijose visai dingo žemaičių vardas.

Muziejaus archyvas

120

7 7 „ - Ė PAZ] Fa Oe 1

NUOLATINIS BILIETAS

ĮEITI NEMOKAMAI

Muziejaus archyvas

121

Per didelis tarptautinimas vargiai sveika tikybai. Nieko žemaičio širdžiai ne- sako Panevėžys arba suvalkiečio širdžiai Vilkaviškis. Tai yra miestų pavadinimai. Kažin ar žino kas, ką reiškia žodis Telšiai. O žodis „žemaitis“ daug ką pasako.

Reikėtų burti žmones, traukti prie savo krašto. Dabar atstumia, tarsi tyčio- mis tai darytų. Nepatiko žemaičiams ir vyskupas lietuvis. Sako, nejaugi nebu- vo nė vieno doro kunigo žemaičio. Kam vyskupą Karevičių nustūmė. Naujasis nepažino žemaičių, išvarė juos iš kapitulos, apsistatė aukštaičiais, giminėmis savo — suvalkiečiais. Nepaklausė patarimo ir nustatė duokles nuo hektarų. Ne- pasidavė žemaičiai — nedavė. Atkeitė. Tuomet žmonės patys ėmė duoti daugiau. Sako, seniau vyskupą pamatysi vieną kartą savo amžiuje, o dabar — nuvažiuok į Telšius ir pamatysi po turgų vaikščiojantį. Ir tas pats nemūsiškai kalba. Tokie faktai atšaldo žmones. Atstumiant jėgos nereik, tik vos vos nepatikai... Bet pas- kui prisivilioti vėl, atstatyti turėtą vardą itin sunku.

Ne taip jau lengva pažinti žemaičius. Jie gerai prisižiūri, kol žmogum patiki. Bet patikėjo — padarys, ką tik nori. Žinoma, čia ne užsispyrimas, bet atsargu- mas. Juos istorija pamokė.

Lietuvos šaulių sąjunga. Lietuvos šaulių sąjungos nariu aš nebuvau. Bet bu- vau pasakęs pirmininkui, kad prireikus aš būsiu šaulys — skirk mane, kur nori.

Taip ir padariau. Kai lenkai paskelbė Lietuvai ultimatumą, tuoj nuėjau pas Šaulių sąjungos pirmininką plk. P. Saladžių ir pasakiau — priimk mane į Šau- lių sąjungą. Jis tuoj atliko visus formalumus, išdavė popierius ir ženklus. Tapau Putvinskio būrio šauliu.

Nespėjo mane galutinai į sąrašus įtraukti, kai atsirado bolševikai. Sąjunga buvo panaikinta.

Šiaip LŠS tvarka man nepatiko — per daug sumilitarinta. Žinoma, reik mo- kėti ginklą laikyti, reik ir rikiuotės nepamiršti. Tačiau tai neturi būti organiza- cijos esmė. Reik šaulišką sielą kurti, ugdyti tėvynės meilę, draugiškumą skatinti.

Muziejaus archyvas

122

Stepono Batoro universitete —

Vilniaus universitete

(Keli vaizdeliai)

1939 metai. Visi Šventieji.

Švietimo ministerijos patvarkymu vienas nuo Vytauto Didžiojo universite- to (prof. Ignas Končius), kitas nuo Žemės ūkio akademijos (prof. Balys Vitkus) nuvažiavova į Vilnių susipažinti su Stepono Batoro universiteto Vilniuje įstai- gomis, jų turtu ir t. t.

Gana ilgas kolegijos gyvenimo kelias sukaupė apie ją ir joje daug įdomaus. Gedimino sostinėje Vilniuje aukštosios mokyklos reikalą pajudino vyskupas Va- lerijonas Protasevičius, kuris sykiu su savo koadjutorium Jurgiu Radvila įteikė laišką karaliui Steponui Batorui. Karalius pritarė ir 1578 m. liepos 7 d. suteikė universiteto privilegiją jėzuitų ordino Vilniaus kolegijai, kancleriu paskyrė Vil- niaus vyskupą Valerijoną, pačios kolegijos steigėją, ir kitus Vilniaus vyskupus, jo įpėdinius, gynėju - Žemaičių vyskupą Melchiorą Giedraitį ir kitus Žemaičių vyskupus, jo įpėdinius. Šiuo žingsniu Steponas Batoras suteikė mokyklai didesnį moralinį autoritetą ir nusakė, kad ji amžinai tarnaus visos Lietuvos kraštui, taigi visai Lietuvai. Jėzuitų kolegija XVI šimtmetyje buvo vienintelė jėzuitų mokslo ir mokymo įstaiga, toliausiai prasikišusi į rytus. 1641 m. karalius Vladislovas Vaza pasirašė privilegiją, kuri leido Vilniaus akademijoje dėstyti mediciną, ka- nonų ir civilinę teisę ir teikti mokslo laipsnius.

1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, Vilniaus aukštąją mokyklą perėmė Eduka- cinė komisija ir 1781 m. pavadino Vyriausiąja Lietuvos mokykla. Jai priklausė visas Lietuvos švietimas. Nors dėstomieji mokslai buvo savaip suskirstyti, bet visa įstaigos tvarka buvo panaši į tikrą universitetą.

Padalijus Respubliką, Rusijoj nebuvo jokios mokyklų organizacijos. Carienė Jekaterina įsakė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai tvarkytis ir toliau tais pačiais pagrindais. Tik 1802 m. Rusijai įsteigus Švietimo ministeriją, caras Aleksan- dras I Vyriausiąją Lietuvos mokyklą įsakė vadinti Imperatoriškuoju Vilniaus universitetu; jame buvo keturi fakultetai: 1) Fizikos ir matematikos, 2) Medi- cinos, 3) Literatūros ir laisvųjų menų ir 4) Teologijos ir politinių mokslų. Be pakeitimų pirmieji trys fakultetai išsilaikė iki universiteto uždarymo 1832 m.

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. išleistame Vilniaus uni- versiteto įstatyme sako: „Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sau- sio mėn. 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga, 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas.“ 1939 m. išleistame Universiteto įstatyme pa- sakyta: „Lietuvos Valstybėje yra du universitetai: 1) 1918 m. Tarybos įstatymo

Muziejaus archyvas

125

Prof. Ignas Končius, Vilniaus universiteto valdytojas. 1939-1940 m.

atgaivintas senasis Vilniaus universitetas Vilniuje ir 2) Vytauto Didžiojo uni- versitetas Kaune.“

Tad Lietuvos Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. atgaivino senąjį Vilniaus univer- sitetą, o 1919 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenės vado dekretu Vilniuje buvo įkurtas Stepono Batoro universitetas. Taigi atsirado dviejų valstybių du aktu, kuriais turėjo atsirasti, juridiškai žiūrint, du universitetu.

Lenkams okupavus Vilnių, Lietuva negalėjo praktiškai įvykdyti savo išleisto įstatymo, o Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija savąjį įvykdė. Taigi Stepono Ba- toro universitetas buvo Lenkijos valstybės įstaiga, o dingus čia lenkų valstybei turėjo išnykti ir jos aktu įsteigtas universitetas.

Seniausieji pastatai tiek savo išore, tiek vidaus įrengimu stebina žiūrovą ir nukelia jį, iš tolo žiūrint, į garbingą, o iš arti prisistebėjus — gal ir aštrią, skaus- mingą Lietuvos praeitį. Daug praeities paminklų saugo didžiulė universiteto biblioteka. Svarbiausia tai, kad čia Lietuvos istorijos kryžkelės, Lietuvos valsty- bės išgyvenimai.

Šiandien universitetas įėmė dar buvusią rusų laikais Chemijos-technikos vi- durinę mokyklą su savais pastatais (dabar čia Fizikos-chemijos institutas), įėmė rusų Karo mokyklą su visomis įstaigomis (dabar Medicinos fakultetas, farmaci- jos laboratorijos, zoologijos, botanikos, geologijos, mineralogijos ir kt. kabinetai,

Muziejaus archyvas

124

muziejus, Botanikos sodas, Meteorologijos institutas, Astronomijos observatorija (naujai pastatyta). Statomas agronomijos institutas. Naujas studentų bendrabu- tis. Dideli profesorių bursos pastatai (senas, apsmukęs visas kvartalas). Iš viso 27 dideli stogai su 606 kaminais. Dar ūkis Zakrete! prie pat Vilniaus su mišku — vilniečių mėgstama pasivaikščioti vieta. Vasarnamiai studentams.

Pastatai išmėtyti po visą miestą. Susisiekimas menkas. Daug sugaišties ir mokomajam personalui, ir klausytojams. Gal tik Medicinos ir Farmacijos fa- kultetai Karo mokyklos patalpose dabar jau daugiau vienoj vietoj susimetę su savomis chemijos laboratorijomis, su zoologija, botanika, bet iki fizikos audito- rijų ir laboratorijų toloka. Humanitarai, teisininkai šiuo atveju laimingesni. Ir paties universiteto administracijos įstaigos, rektoratas, bendroji raštinė ir fakul- tetų raštinės yra vienuose pagrindiniuose rūmuose.

Gražaus turto visose įstaigose per ilgą laiką prisirinkę. Ir naujo įsigyjama. Kiekviena katedra turi savas pagalbines įstaigėles, reikiamas dirbtuvėles me- džiui, stiklui ar metalui apdirbti. Tiesa, daug muziejinių, nebevartojamų daly- kų, atgyvenusių, pasenusių priemonių. Tačiau kartais labai gerai, kad yra iš ko reikiamų smulkmenų pasiieškoti. Juk gyvą darbą dirbant ir akmuo ima krutėti.

Taip ir nepasisekė man nusikratyti Stepono Batoro universiteto valdytojo pareigų. Niekados nemėgau administracijos darbo. Iki šiolei sekėsi nuo tokių pareigų išsisukti. Bet šį sykį